Vaigelis pagalvojo, jog tebesapnuoja visą naktį jį kamavusį košmarą, kai miegamąjame staiga įsižiebė šviesa, o pro duris įžengė tas padaras.

Aukštas, daugiau kaip 2 metrų ūgio – turėjo susikūprinti, įeidamas pro duris. Galva – didelė, apskrita kaip kamuolys, apžėlusi trumpučiu, juodu lyg smala, blizgančiu kurmio kailiuku. Akys apvalios, paukštiškos. Ir anties snapas toje vietoje, kur šiaip jau visi įpratę matyti nosį ir burną…

Vaigelis užsimerkė, suskaičiavo iki dešimties ir vėl atsimerkė, tačiau vaiduoklis neišsisklaidė. Stovi, kaip stovėjęs vidury miegamojo, apsisiautęs ilgu, juodu apsiaustu, o iš po apsiausto styro dvi visai žmogiškos, tik labai liesos ir kaulėtos rankos. Vienoje jų žybsi kažkoks aparatas, panašus į alveronietišką mobilų telefoną.

“Olos” vadovas puolė prie ginklo, kurį iš vakaro pasidėdavo ant kėdės šalia lovos, tačiau padaras buvo greitesnis. Žengė du plačius žingsnius į priekį, spyrė į kėdę, šioji apvirto, ginklas nubildėjo grindimis į miegamojo kertę.

- Kaip tu sutinki Šeimininką, žmogau? – grėsmingai sududeno sutvėrimas.

Jam kalbant, snapas nejudėjo, kažin ar išvis tokiu organu galima leisti žmonių kalbos garsus. Vaigelis nužvelgė padarą, ieškodamas iš kurios jo vietos sklinda balsas.

- Lingvistas. – parodė savo aparatą paukščiažmogis. – Aš galvoju, o jis – verčia mintis į jūsų kalbą.

Vaigeliui net pakaušis iš siaubo nutirpo. Padaras, o tiksliau – jo aparatas, tikrai kalba Šeimininko balsu. Tuo pačiu balsu, kokiu per komunikatorių Vaigelis gauna visas instrukcijas.

Dievulėliau švenčiausias!

NE ŽMOGUS!!!

U Ž R I B I O B A I D Y K L Ė!!!

Vaigelio širdis plakėsi krūtinėje lyg žvejo už uodegos sučiupta žuvis. Dar truputis ir nuleipsiu… - pajuto būdingą silpnumą, jau turėjęs panašių priepuolių, tiesa, ne iš baimės, bet nuo susijaudinimo ar paprasčiausio pervargimo.

Kiek gi galima? Dar neatslūgo šokas, kurį sukėlė tarsi šmėkla išsisklaidęs Konradas, o dabar… dabar – šitas ančiasnapis vidury miegamojo…

Į miegamąjį įžengė dar du tokie pat sutvėrimai, ginkluoti spinduliosvaidžiais, sprendžiant pagal suodinus antgalius. Tylomis linkterėjo galvomis Šeimininkui, atsistojo abipus durų, sukryžiavo rankas ant krūtinių. Sargyba.

Šeimininkas pastatė ant kojų kėdę, prisėdo.

- Aš esu dekabas, jeigu dar nesupratai. Taip žmonės vadina mano rasę. Ko tyli ausis suglaudęs? Baisus atrodau? Ką gi, tu irgi ne gražuolis, mano akimis žiūrint. Nieko, priprasim vienas prie kito.

- Kaip tu… jūs čia patekote? – pralemeno Vaigelis.

- Lygiai taip pat, kaip tu, kai grįžti iš Pakrantės – liftu iš Girios į požemį nusileidau.

- Kaip jūs patekot į Alveroną? – patikslino klausimą Vaigelis. – Juk planetą saugo ištisa eskadra!

Dekabas sukurkė lyg varlė kūdroje. Aparatas šį garsą išvertė vienu žodžiu: “Juokas”.

- Tebūnie tai mažytė mano paslaptis, kaip pasakė vienas kažkokio jūsų filmo herojus. – atsakė, iki soties išsikurkęs. – Mačiau daugybę jūsų filmų. Esame surinkę milžiniškas filmotekas. Jie labai padeda mums jus, žmones, geriau suprasti. Sunku kariauti su priešu, kurio nesupranti. Filmų dėka mes pažinome tavo gentainių būdą, papročius, istoriją. O ji labai pamokanti.

Kurgi ne… - vos nelepterėjo Vaigelis. – Iš urvų išlindusios beždžionės per 10 000 metų nuėjo kelią nuo lazdos, kuria numušdavo bananą nuo medžio, iki teleportatorių varomų tarpžvaigždinių laivų. O dekabai smunka. Tūno savo nualintuose, mirštančiuose pasauliuose ir skaičiuoja paskutines šimto tūkstančių metų senumo civilizacijos dienas. Sukriošusi, fiziškai ir dvasiškai degradavusi rasė, kažkuriuo savo raidos momentu pasukusi ne ta kryptimi, padariusi savo istorijoje kažkokią lemtingą klaidą ir patekusi į aklavietę…

Garsiai Vaigelis šito, aišku, nepasakė. Nė žodžio nepratarė. Kam erzinti tokį monstrą? Ir dar Šeimininką!

Padaras tikriausiai pajuto Vaigelio patriotizmo priepuolį. Iš aparato sklindančių žodžių tonas smarkiai sugriežtėjo.

- Atvykau išsiaiškinti, kas čia dedasi. – grėsliai pareiškė. – Pavyzdžiui, labai norėčiau sužinoti, kur yra ir ką veikia Konradas, kurį pažadėjai sunaikinti.

Vaigeliui visos blusos apmirė. Atėjo metas atsakyti už visas žioplystes.

- Ieškome. – gailiai sumekeno. – Mūsiškiai lipa jam ant kulnų. Šiąnakt vos nesučiupo Fort Nikolajeve, bet per tą laiką, kol išlaužėm Hartfordo duris, jis vėl išgaravo. Bet kurią minutę gali ateiti pranešimas, jog jiedu jau likviduoti.

Aparato tonas dar labiau sugriežtėjo.

- O gal jiedu jau dėsto visas mūsų paslaptis policijai, a, Vaigeli?

- Ne, Šeimininke, to negali būti! Jie…

- O gal jie jau pas Budriuosius?

- Jų ieško geriausi mano vyrai…

- Kaip tu įsigudrinai paleisti Konradą?

- Jis turi teleportatorių! Iš kur galėjau žinoti, kad Tomis sukonstravo ne vieną, bet du egzempliorius?! – iš paskutiniųjų gelbėjosi Vaigelis.

- Nesunku susiprotėti, jei smegenyse yra bent vienas vingis. Gana, nesiteisink. Bloga nuo tavęs darosi. Gaila, kad mano ir Konrado keliai išsiskyrė. Tu nė jo užkulnio nevertas. Esi menkysta ir rinktinis idiotas, Vaigeli. Tau tik menzūrėles plauti, ne tyrimų centrui vadovauti.

Visiškai sutriuškintas Vaigelis sunkiai nuleido galvą.

- Gerai. – atlyžo staiga Šeimininkas. – Neturiu laiko pamokslams.

Vaigelis sukluso.

- Reikia evakuotis iš Alverono.

- Dabar? Kai darbas virte verda? – Vaigelis nepatikėjo savo ausimis.

Dekabas ilgai žvelgė į jį retai mirksinčiomis paukštiškomis akimis.

- Vaigeli. – prašneko nuvargusiu balsu. – Tu visiškai nesiorientuoji situacijoje, nematai, kas vyksta pačioje tavo panosėje. Žinau, kad toks esi, bet niekad nemaniau, jog šis aklumas gali pasiekti šitokias aukštumas. Tu kaip tas genijus iš kažkokio jūsų filmo, kuris krykštauja iš laimės, mat pagaliau baigė kurti didingiausią savo operą, pačią geriausią iš visų jo sukurtų, bet visiškai neatkreipęs dėmesio į tokią smulkmeną, jog nebėra kam jos klausytis, nes planetoje ką tik prasidėjo branduolinis karas, žmonės lyg žiurkės slapstosi požemiuose ir operos jiems dabar visai nerūpi.

Vaigelis vėl kaltai nuleido galvą.

- Likti Alverone neįmanoma. – dėstė toliau dekabas. – Sudegėm, Vaigeli. Ir sudegėm ne be tavo pagalbos. Tavo indėlis į mūsų krachą itin svarus.

- Per… Kodėl per mano? – užprotestavo Vaigelis. – Ką aš padariau?

- Kam tau staiga prireikė trolių moterų, ką? Kuriems galams nusiaubei kone visus aplinkinius čiabuvių kaimus? Kas čia per saviveikla? Ar gali Mokslo Kontrolė nepastebėti šitokio masto skerdynių, kaip manai? Gal tau atrodo, jog ten vieni idiotai dirba? O jeigu kažką suuodė Mokslo Kontrolė, tai po penkių minučių tą pačią informaciją turės ir Budrieji. Šitie jau lipa mums ant kulnų, griebia vieną mūsiškį po kito. Pridarėm visą krūvą pačių kvailiausių klaidų ir jie už jų užsikabino. Dabar neskubėdami, metodiškai, žingsnis po žingsnio kopia link pačių viršūnių ir nė pats velnias jų nesustabdys. Reikia nešdintis iš čia, gelbėti, kas dar išgelbėjama. Tęsim darbą ten, kur nepasieks nei inkvizitoriai, nei Budrieji.

Vaigelis nustebo. Vieta, kurios nepasieks Budrieji? Argi tokia vieta egzistuoja?

- Užribis! – aiktelėjo staiga.

Pasauliai, kuriuose veisiasi šlykščiausios baidyklės, šalia kurių šitas ančiasnapis atrodo tikras top
modelis.

- Kam Užribis, o kam – Tėvynė. – pratarė dekabas.

Šunsnukis Konradas! Štai kodėl pradėjo šiauštis ir priešgyniauti. Iš anksto pavojų užuodė! – su neapykanta įžvalgesniam sėbrui pagalvojo Vaigelis.

Ne, jie manęs nežudys. Manęs negalima žudyti. – sužibo viltis. – Tomio nebėra, “Olos” statytojas Konradas dingo – neliko nė vieno žmogaus, kuris gerai pažinotų “Olą”. Be manęs jie jos nedemontuos ir nesurinks kitoje vietoje. Aš jiems reikalingas ne mažiau už Budriųjų archyvą. Bet Užribis…

- Kiek laiko truks demontavimas? – paklausė dekabas.

Vaigelis kiek pagalvojo.

- Ne mažiau kaip mėnesį.

- Nesąmonė. Per daug. Duodu tris paras.

- TRIS PARAS?!!! – net pašoko apstulbęs Vaigelis. – Juk tai net teoriškai neįmanoma ! Kol viską išardysim, kol perkelsim… hm… atleiskit, o kur mes viską perkelsim?

- Į mano žvaigždėlaivį. Nuleidau jį Girioje, netoli “Olos”.

- Per tris paras neapsisuksim. – papurtė galvą Vaigelis.

- Aš nesiruošiu krauti į žvaigždėlaivį viso pastato. Heilio gamybos įrengimai, Tomio sukonstruoti aparatai, Budriųjų archyvas ir tu – tai viskas, ko man reikia.

- Bet Šeimininke! – spyrėsi Vaigelis. – Čia yra 1000 suaugusių Skrajūnų, antra tiek jauniklių ir beveik 10 000 gemalų. Persikraustymas juos visus pražudys! Reikia palaukti bent tris savaites, kol išsiris jaunikliai!

- Naujoje vietoje turėsi puikiausias sąlygas pradėti darbą iš naujo.

- Duokit nors dvi savaites! – maldavo Vaigelis.

- Gerai. – atsistojo dekabas. – Duodu septynias paras.

Vaigelis vos nesprogo iš apmaudo, tačiau susivaldė, nutylėjo. Galų gale, savas kailis brangesnis už dirbtinius padarus.

- Ir dar vienas dalykas. – jau pasisukęs išeiti, iš tarpdurio atsigręžė per petį dekabas. – Nuo šio momento sargybos postus pastate ir aplink pastatą Girioje užims mano kareiviai. Aš lieku čia, įsikursiu laisvose patalpose. Jokios saviveiklos, Vaigeli. Visus sprendimus privalai derinti su manimi. Man jau bloga darosi nuo tavo žioplysčių.

Vaigelis nuolankiai sulinkčiojo galva, įsiteikiamai nusišiepė.

- Keisti sutvėrimai – žmonės… - sumurmėjo dekabas, uždarydamas Vaigelio miegamojo duris. – Visoje Galaktikoje nerasi būtybės, kuri, norėdama įsiteikti ir prisigerinti, šieptų iltis…

Tai buvo dar viena citata iš kažkokio mėgiamo Šeimininko filmo.