Jūreiviška dvasia
Vaidindamas jūreivį be vandens,
kuri bangas ant žemės
grojančias netyliai,
plaukia tavo pirštai – niekad neišsems
spalvotų putų butelio dugne,
nors ryt ryte jie bus supynę.
Šaltą vandenį iš permatomo stiklo
butaforinis herojus
sudaužyti pamėgins,
išpirkti pats save už melą, žemišką ir šiltą, –
gražbylystės menas
rudenio durims.
Tuomet išplaukia pūvantys kamienai
uostuos padirbtuos,
dar nevaidinome žuvies juose,
o liksiu žodžiuose šiandieną vienas –
pasitenkins vasara
karšta jūreiviška dvasia.