Ar aš žilas, kad pilkos rankovės,
Kad dūdelė iškosėja natą?
Mano avys su slibinu kovės,
O dangus piemenų nepamatė.

Gal susenusi riekės luobelė,
Bet aš gaidą pučiu į purumą,
Kelnių klešnės tarp pusbėgių velias,
Bėgu aš, o ne pusdievio rūmai.

Net negirdi manęs pono kūnas,
Gnaibau bąlantį, gnaibau pabaldintą,
Aš ne toks, dievo prietėlis pūva,
Mano avys nubėga per keltą.

Ar aš kvailas, kad iškošia vėjai,
Taip nelinksma, kai groju į žemę,
Kai pasmerkti kitų nesuspėju,
O mane kaip nenaudėlį peria.

Ne piemuo aš, tik rykštę nešiojuos,
Ir glaudžiu prie dienos vakarienę.
Kai mėnuo iš linksmybių parjoja,
Valgom orą – nešvarų, bedievį.

Numarinęs nedalomą badą,
Suskaičiuoju avių gražumėlį.
Vėl pritrūko, vėl išsuku ratą
Ir beriu aš save tartum smėlį.

Nekentėsiu išlaksčiusių skausmo –
Tegul mindo mane sunkios pėdos.
Tik norėčiau, kad lietūs išpraustų
Ne mane – mano dalią begėdę.