ienos moters istorija

Romanas

Autorė
Inga temutytė
------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Pratarmė

Aš Inga Temutytė pradėjau rašyti nuo penkių metų. Iš pradžių  rašiau pasakas, eilėraščius. Daug jų taip ir liko tik istorija mano praeities. Šį romaną – apsakymą parašiau dar mokyklos laikais. Mane paskatino rašyti senelis Jonas Deščeras. Jis buvo pašto viršininkas, kaip aš sakau, senovės inteligentas. Tokių žmonių kaip jis sutikau savo gyvenime labai nedaug, nes jie jau po truputi baigia išmirti, o gaila. Jie – mūsų praeities šviesuliai. Aš turiu fizinę negalią. Visą gyvenimą turiu svajonę mokytis teisę, padėti, ginti žmones, bet dėl negalios negalėjau baigti universiteto. Dabar invalidam lengviau mokytis. Aš dar ir dabar svajoju baigti universitetą, bet gal jau per sena studijuoti? Pasvajoti galima. Aš negalėjau niekaip įgyvendinti savo svajonės tai pradėjau rašyti detektyvus ir taip įgyvendinau nors dalį savo svajonės rašydama juos. Žinau, kad mano pasirinktas žanras yra nedėkingas. Mažai skaitytojų, bet jis labai mane žavi, nes jame yra visko, meilės, neapykantos ir kitų jausmų. Vienos moters istorija tai pats, pats pirmas mano darbas jį skaitė tik mano giminės, daugiau niekas. Aš dar buvau vaikas, gal kai kurie jausmai per vaikiški, bet gana išgyventi. Aš kai rašau tai įdedu į kūrinį visą savo širdį, sielą ir jausmus. Gal šis romanas per žiaurus, tokiai jaunai mergaitei kaip aš, bet aš taip suvokiau ir rašiau. Tai mano fantazijos vaisius išaugintas mano galvoje. Apytikriai jį parašiau 1989m.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Ispanija
1918 m.
Nežinomas Miestelis.
I

Graži, jauną moteris išlipo iš traukinio. Ji apsidairė ir paėmė ant rankų savo mažąją dukrytę kokių trijų metukų. Mažoji stipriai prisiglaudė prie mamos, nes oras buvo labai šaltas, pūtė stiprus vėjas ir pliaupė smarkus lietus.
Moteris priėjo N gatvę pasuko prie didelio, seno ir gražaus namo su tokiu pat gražiu, senu ir dideliu sodu. Ji paskambino į to namo gražiai išraižytas, sunkias ąžuolines duris. Jas atidarė senas tarnas. Jis pažiūrėjo į moterį senom, apsiblaususiom nuo sunkaus gyvenimo akimis ir piktokai jos paklausė:
- Ko reikia?
Moteris šypsodamasi atsakė:
- Senjoro Vito Rosi.
Senis pažvelgė į moterį tokią suvargusią ir šlapią ir su gailesčiu paklausė jos:
- Kas jus esate?
Moteris linksmai nusijuokė ir atsakė jam linksmu balsu:
- Seneli Čino, ar jus manęs jau nebepažįstate. Tai aš, jūsų mažoji Simona!
Ji vėl tyliai nusijuokė ir pataisė dukrytės kepuraitę. Senio apsiblaususios akys pažvitrėjo, po to rankom suplojąs sušuko:
- Viešpatie, mano mažoji Simona! Pagaliau sugrįžote namo! Sveika parvykusi! Tai tėvas apsidžiaugs! – Jis taip linksmai šūkaliodamas įleido gražiąją moterį su dukryte ant rankų mandagiai nulenkiąs galvą
Ta gražioji moteris buvo senojo senjoro Vito Rosi duktė Simona Rosi, o dabar pagal vyro pavardę Simona Rosi – Braun. Ji atvyko iš Amerikos 1918m. spalio 23 d.

        
II

Simona įėjo į nuo vaikystės pažystamą didelį kambarį kuriame buvo didelis, senovinis, puošnus židinys. Jame ramiai degė ąžuolinės malkos. Prie židinio stovėjo patogi, senovinė, supamoji kėdė. Joje ir sėdėjo jau spėjąs pražilti senjoras Vito Rosi. Jam tada jau buvo 58-ri metai. Jis ramiai sėdėdamas kėdėje rūkė tabokinę pypkutę.
Senjoras Vito Rosi buvo susimąstęs ir nepajuto kaip į kambarį kažkas įėjo ir su juo pasisveikino:
- Labas tėveli.
Senjoras Vito Rosi sukluso išgirdęs tą pasisveikinimą, bet staigiai atsisukdamas pašoko nuo kėdės. Jo žvilgsnis buvo nustebęs kai pamatė savo dukrą stovinčią vidury kambario, tada greitu žingsniu priėjęs prie jos apkabino, po to žiūrėdamas jai tiesiai į akis paklausė:
- Simona, vaikeli mano, kaip tu čia atsidūrei?
Simona nusijuokė ir eidama su tėvu prie didelės, senovinės, gražios kanapos jam atsakė:
- Lėktuvu ir traukiniu, tėveli.
Tėvas ir duktė atsisėdo. Vėl džiaugsmingai apsikabino ir kalbėjosi toliau:
- Tu viena? – paklausė tėvas.
Simona neigiamai papurtė galvą ir atsakė:
- Ne aš ne viena. Aš su Mege.
Simona atsistojo norėdama paslėpti nuo tėvo sumišusi žvilgsnį ir linksmu šūksniu pašaukė dukrytę:
- Mėge, ateik pasisveikinti su seneliu!
Mėgė atbėgo ir su vaikišku  drovumu, išpūtusi akis žiūrėdama į senelį atsargiai priėjo prie jo. Ji nusišypsojo jam. Senjoras Vito Rosi apkabindamas anūkėlę linksmu balsu  sušukdamas pasakė:
- Oi, Princese mano, kokia tu jau didelė panelė užaugai!
Jis ją pakėlė ant rankų mestelėjo tris kartus į viršų. Mėgė garsiai juokėsi, o po to švelniai priglaudė prie senelio.
Senjoras Vito Rosi laikydamas anūkėlę ant rankų vėl atsisėdo ant kanapos šalia Simonos. Simona žiūrėjo linksmai į savo du mylimus ir brangius žmones. Senjoras Vito Rosi  pasisodino Mėgę sau ant kelių, po to pabučiavo ją į žanduką ir tyliai paklausė Simonos:
- O kur Maksas? – jis įdėmiai žiūrėjo  į dukters akis.
- Maksas pasiliko Niujorke. – ji atsakė taisydama Mėgės suknelės kraštą
Jie tylėjo.  Kambaryje išsiviešpatavo tyla.
Simona atsistojo priėjo prie degančio židinio pritūpė prie jo ir vėl pakartojo:
-  Maksas pasiliko Niujorke, tėte. – ji vėl nutilo,  pažargsčiusi žarijas ji atsisuko į tėvą  ir ramiai pasakė :
- Tėte, aš į Ameriką negrįšiu. – ji atsistojo ir eidama prie tėvo  atsisėsti tyliai vėl tarė:
- Dabar aš nieko negaliu paaiškinti.
Senjoras Vito Rosi uždėjo ranką ant dukters peties pasakė:
- Gerai, dukrele. Čia tavo namai, gyvenk čia kiek nori. – jis paglostė jos kaštoninius plaukus.
Vitas Rosi labai mylėjo savo dukrą.  Jis žaidė su anūkėle, bet buvo susimąstęs. Vitas Rosi žinojo, kad ar ankščiau, ar vėliau duktė jam viską pasakys.