Nėr didesnės bausmės už vis potekstėm kalbančią tylą –
Už žodžius tuos, kuriuos pašarvojimo salėj lankau,
Už ledų lavonėlį su užrašu „Jau nebemyliu“ –
Bet kaip raižo, kaip skauda giliau ir giliau, ir giliau...
Reiks įlįsti kampan, tarp tų sienų juk niekas nemato,
Kai bejėgiškai staugsiu į mėnesį šioj naktyje
Ir išgėrus nuodais užplikytą senatvės arbatą
Pasilaidosiu moterį, buvusią dar manyje.