Aukštutinio Staro gubernija plyti įsiterpusi tarp Melvilio pusiasalio žemyno pietuose ir Girios – šiaurėje. Agrarinis kraštas. Iš 6 milijonų gubernijos gyventojų, milijonas ūkininkauja kaimiškose prefektūrose, o likusieji susigrūdo gubernijos sostinėje Fort Nikolajeve, perdirba iš ūkininkų supirktą derlių į maisto produktus ir parduoda savo gaminius Pakrantei, daugiausiai – anapus Ketčerio kalnų įsikūrusiam Melvilio – Vusterio – Sent Džonso megapoliui.

Konradas materializavosi Fort Nikolajevo pakraštyje, proletariškame šio grynai pramoninio, atgrasaus miesto rajone, prigrūstame skerdyklų, malūnų, konservus ir dar galai žino ką gaminančių fabrikų, o taip pat apstatytame pilkomis daugiaaukštėmis gyvenamosiomis dėžutėmis, kurių ankštybėje kamavosi apie šimtas tūkstančių šiame rajone dirbančių proletarų. Vienoje tų dėžučių trijų kambarių narvelį tuėjo Stivenas Hartfordas. Viena iš nesuskaičiuojamų slaptų vietelių, kurių nesugaunamasis kileris turi beveik kiekviename didesniame Alverono mieste.

- Jėzau Kristau! – išvertė akis buvęs Melvilio gangsteris, kai vidury jo ankšto miegamojo staiga atsirado Devisas. – Konradai, čia tu?

- Ne, senas girtuokli – čia baltoji karštinė tave aplankė.

- Nieko nesuprantu… Iš kur… kaip tu čia…

- Gana, nesižnaibyk šlaunų, tau nesisapnuoja. Čia tikrai aš.

Stivas susigrabaliojo palovyje besivoliojantį viskio butelį ir smarkiai jį patuštino, prieš vėl prabildamas.

-Klausyk, Konradai, mano bute – šarvuotos durys ir 1000 kronų kainavusi specialios konstrukcijos spyna, nekalbant jau apie moderniausią signalizaciją, sukeliančią aliarmą, į butą įkrebždėjus svetimam tarakonui. Centrinio nacionalinio banko apsauga – vaikiškas žaisliukas, palyginus su mano butu-seifu. Meistrai užtikrino, jog įsilaužti net teoriškai neįmanoma, nebent bombą susprogdintum, tačiau tada išlėktų į orą visa laiptinė… Pro kur, velniai rautų, tu pas mane įlindai?!

Konradas parodė teleportatorių, paaiškino, kaip jis veikia.

- Puikumėlis! – apsidžiaugė kileris. – Kad taip man tokį žaisliuką! – Padarei darbą ir – fit! – tiesiai farams iš panosės nežinoma kryptimi…

- Tai viena iš priežasčių, dėl ko jį uždraudė. – Konradas prisėdo. – Prastoki mūsų popieriai, Stivai.

- Kokie popieriai?

-Apie reikalus kalbu. Reikalai mūsų prasti.

- Katrie?

- Visi.

- Kas pasidarė? – sunerimo Stivas.

- Dingo tavo Sleiteris. Turbūt Budriesiems įkliuvo. Jis išduos tave, tu išduosi mane ir Vaigelį…Pats supranti… Duok patraukti.

Stivas padavė butelį.

- O kas dar?

- Kas tau? Girtas?

- Po vakarykščio.

- Šeimininkas liepė tave sunaikinti, negi neaišku?

Stivas tankiai sumirksėjo, sunkiai nugurgė staiga užstrigusią seilę, vogčiomis pašnairavo į ginklo dėklo išpūstą Konrado pažastį.

- Ko vėpsai? – atspėjo jo minčių eigą Konradas. – Jeigu vykdyčiau Šeimininko įsakymus – seniai gulėtum atšalęs.

- Nebevykdai Šeimininko įsakymų? – visai suglumo Stivas. – Kas, po velnių, darosi?! Kas čia per permainos!? Kodėl aš apie tai nieko nežinau!? – pratrūko staiga.

- Viskas labai paprasta. – Konradas dar patraukė viskio. – Tomis laikė Šeimininku vadinamą žmogų už apinasrio. Žinojo, koks asmuo slepiasi po šiuo vardu. Ir dar kažką žinojo, šantažavo jį ir šantažu privertė padėti mums pasistatyti “Olą”. Neturėdamas kur dėtis, vyrukas buvo priverstas paklusniai vykdyti visus Tomio paliepimus. O paskui Tomis žuvo. Arba buvo nužudytas. Šeimininkas staiga pasijuto laisvas. Niekas dabar nebežino, kas jis toks ir kur jo ieškoti – Tomis nespėjo man to pasakyti. Žodžiu, niekas nieko nežino apie Šeimininką, o jis apie mus žino viską. Dabar jau jis gali mus spausti ir valdyti. Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai Tomis pliumpterėjo į tas prakeiktas pelkes. O svarbiausia yra tai, jog Šeimininkui reikalinga tik “Ola”. Štai kur esmė. Mes jam nebereikalingi, Stivai. Jis turi pakankamai savų mokslininkų ir vyrukų tiems mokslininkams saugoti.

- Šūdas. – įvertino situaciją gangsteris.

- Šūdiniau man dar nebuvo. – pritarė Konradas.

- Ka dabar darysim?

- Trenksim atgal.

- Ką čia paistai?

- Reikia pulti.

- Ką pulti?

- Išsiblaivysi, pagaliau, ar ne? Šeimininką reikia pulti!

- O kaip tu jį užpulsi, jeigu net nežinai, kas jis toks? Iki pasaulio pabaigos šitaip užsikonspiravusio žmogaus nesurasim. – kileris beviltiškai numojo ranka. – Reikia bėgti, o ne pulti. Mauti iš čia kuo toliau, jeigu jau viskas šitaip pasisuko. Galaktika didelė, yra begalė vietelių, kur galima pasislėpti dar ir ne nuo tokio masto šunsnukių. Tai vienintelė protinga išeitis, Konradai.

- Reikia pulti. – atkakliai papurtė galvą Konradas. – Tik ne Šeimininką. Velniams jis man reikalingas? Pulsim “Olą”. Antro tokio tyrimų centro jis nebepasistatys. Kito Tomio, galinčio sukonstruoti papildomą įrangą, kurios projektų neradome net pas Budriuosius, nesuieškos. Ir kito Budriųjų archyvo su medžiaga apie biologines ir genetines technologijas nebenudžiaus. Mes jį sužlugdysim, Stivai.

- Turi planą, ar šiaip svajoji?

- Ar yra tavo galvažudžių šutvėje patikimų, atsidavusių vyrukų, kurie rizikuotų dėl tavęs galva?
Hartfordas kiek pagalvojo, paskui linkterėjo.

- Du ar trys tikrai atsiras. Už kitus garantuoti negaliu. Vadinasi, vis dėlto turi kažkokį planą?

- Turiu.

Į laukujes buto duris staiga kažkas pasibeldė. Vyrai krūptelėjo, sužiuro vienas į kitą.

- Lauki ko nors? – paklausė Konradas.

Stivas išsigandęs papurtė galvą. Beldimas trumpam liovėsi, o paskui durys sudrebėjo nuo tarano smūgių.

- Šarvai ilgai neatlaikys, jeigu jie paleis į darbą spinduliosvaidį. – pakilo nuo kėdės Konradas. – Turim labai nedaug laiko, kad pradingtume.

- Kur pradingtume?! – nevilties kupinas Stivo žvilgsnis nukrypo į langą. – Šešioliktas aukštas! Namas turbūt apsuptas ir stebimas iš visų pusių – iškart nupils, pamatę, jog leidžiamės balkonais! Tai įklimpom! Čia vienas iš nedaugelio mano butų, kuriame nėra nė vieno atsarginio išėjimo!

- Tai kurių velnių jame nakvoji?

Stivas piktai sušnarpštė.

- Todėl, kad Fort Nikolajevas – artimiausias miestas nuo Girios ir “Olos”! – atrėžė įsiutęs. – Iš kur galėjau žinoti, kad mane jau medžioja? Du metus viskas ėjosi kaip iš pypkės, kol neprasidėjo šitas aliarmas!

Konradas kreivai nusišiepė.

- Sensti, Stivai. Budrumą praradai. – išsitraukė iš kišenės teleportatorių. – Jeigu ne šis daikčiukas, tavo karjera būtų baigta, žioply nelaimingas.