Nerimatūra...

Skaitau tavuosius posmus
Ir kartais jiems rašau komentarus.
Stebiuos – kokie skirtingi žmones:
Kas vienam sielos skambesys –
Kitiems tai tiktai žodžių rinkinys.
Lyg žodžiai suberti į krepšį,
Kad svoris jaustųsi kūryboj.
Kaip būtų paprasta ir aišku,
Bet pabandyk sudėt žodžius
į posmą, mintis – į vieną eilę,
Kai siela šaukia ir nerimsta,
Jausmai – lyg bičių avilys,
Žodis veja dar neparašytą žodį,
ir mielas atvaizdas trumpam
Staiga iškyla prieš tavas akis...

Tai jam rašai, tai jam skiri eiles.
Ir visiškai nerūpi man tada,
Kur tašką dėt, o kur jaustuką,
Tiesiog rašai širdies ritmu
Ir vienintelio tada tik nori,
Kad tai išgirstų tas, kam nemiegi...

Ak, nėra rimo, ak, mintis ne ta...
Eik po velnių ir Tu su patarimu,
Aš būtent tos minties norėjau,
Ir rimas man rimavos su mano siela,
kartu su vėju šuoliuojančiom mintim...

Mintis, galėjus būt žaibu,
Po įkvėpimo liko ir
geso paprastu degtuku...
Baltas lapas