Ji nurausta, kai virpina stygas naktis,
Įsijaučia į mėnesius, grojančius tylą.
Jeigu jūroje kyla audra, sumaištis,
Visos moterys geria kalnuotųjų rylą.

Jis nebėga, kai akmenys spaudžia krūtinę,
Kai išsiverkia maldos į vyrišką kryptį.
Jeigu dienos pasislenka keistos, ištinę,
Gali mirti už naują, nebijo suklysti.

Jie nebijo keliauti į priešingus polius,
Nes gyvenimas suveda pliusą ir minusą.
Žengia drąsūs šešėliai į žemišką tolį,
Jie abu jausmuose meilės raudą užmynę.