Sėdi ji ant skardžio krašto, žvelgia į upę, vingiuojančią tolyn. Jos akys pilnos ilgesio. Ir kažkas naujo jose. Tai tuštuma. Tą tuštuma sukūrei tik tu, sugriaudamas tas viltis, kurias dar neseniai pats ir sukūrei. Ji tyli. Net skausmo riksmas neišsiveržia iš jos pravertų lūpų. Tik vienintelė ašara nurieda skruostu. Pro jos akis praslenka tos akimirkos, praleistos krentant pirmam sniegui,  lekiant dideliu greičiu, matant apšerkšnijusius medžius.
Atminty ji pajunta tą saldų tavo lūpų skonį, nepamirštamą ir panašų į irisus...
Skaudus atodūsis iš jos krūtinės. Visi prisiminimai iš šviesių dienų. Prisiminimai apie bučinius ir šiltą tavo glėbį. Ir ji prisimena tas švelnias rankas, kurios jau glosto kita. Tuos irisinius bučinius, kurie jau nebe jos.
Ir ji vis ten tebesėdi, nors naktis jau seniai atėjo. Jos ištuštėjusiose akye atsispindi žvaigždės, tos pačios, į kurias ji dar taip neseniai siuntė savo viltis ir laukimą. Tos pačios, kurias ji siuntė pas pas, kad pabučiuotų tave miegantį...
O dabar jau nebeliko viso šito. Jos vidinis pasaulis sugriuvo, tapo tuštuma. O viltis, kurią ji saugojo giliai savy, dužo į tūkstančius mažyčių dalelių, kurių jau niekam nebesurinkt.
Ir jis vis klausia pralekiančio vėjo, spindinčio mėnulio: už ką? Ji žiūri į spindintį vandenį ir jaučia, kaip kartu išteka jos stiprybė, jos tikėjimas pasauliu. Ir ji pakyla nuo skardžio krašto. Lėtai leidžiasi žemyn. Nurieda dar viena jos ašara. Ji jau nebegali. Sugniuždyta širdis skauda vis labiau. Ji pakelia akis į dangų. Jame pamato tavo veidą. Veidu pereina skausmo šmėkla. Sielos griuvėsiai dar dulka ir ji įbrenda į upę. Į tą pačią, kuri taip gražiai spindėjo mėnesienoj ir jos viltyse.
Ir ji pasiduoda upės srovei, ištardama: myliu tave...