Sapnuosiu sapną su Tavim –
tvariniu iš kraujo ir vandens –
                 naktie,
su tavo rytu, pamestu žvaigždyne,
      aš susiliesiu, kai lėks
                  lipnūs sapnai tėkmės ekspresu.
      Lėks.
      Skubės.
              Ir aš turbūt į jį nespėsiu,
           o begalybė seks iš paskos šaukdama:
     po begalinio laiko skubu ir aš,
tau atvira knyga, per lietų.
                   Hei, seni...
Idealus judėjimo poete, taip tu!
                 Kuris nešei mane per naktį, kad
nepagriebtų sapnas /.../ bet buvo lemta
                                                        susilieti.

P.S.: Aš vėl atversiu langą knygai, kuri atsiverčia
tiktai prapliupus lyti...