Krečiantis drebulys suvarsto jo kūną taip, kad jis, pametęs iš rankų cigaretę, sukniumba tarpduryje koridoriaus ir virtuvės, vos ne vos gaudydamas tvankų orą, lupdamas paskui save apipelijusius tapetus, savo fizinio kūno kritimu sugriaudamas visas materialias bevertes senienas, septynerių kvadratų bute. Taip jis, inkšdamas pasiekia šaltas medines grindis ir išsitiesia it beformis kilimas, šimtmečius trūnijęs, pelijęs ir nė karto nedulkintas.
„Gyventi“, - pauzė.
Susiėmęs už galvos žmogus vargais negalais atsistoja.
„Žūt būt reikia gyventi dieve mano kaip man reikia gyventi ir tu tik pažiūrėk kaip man puikiai sekasi...“, - sumurmena žmogysta ir, smarkiai atstatęs krūtinę, išeina pro niekados nerakinamas namų duris.
  Egzistencinio tikslo žmogus neturi, mat Gyvenimo procesas užima didžiausiąją dalį jo, sąlyginai turimo, laiko.

Labas rytas..., - numykęs varganą pasisveikinimą, paduodą ranką žmogus ir garsiai iškosėja visus turimus plaučius. Tada itin nesvariai pakrypuoja šen bei ten ir išnyksta už didžiulių medinių durų. Smarkus trenksmas priverčia jas išsmukti iš vyrių trisdešimties laipsnių kampu.

„Negalima paspausti rankos sugniaužus kumštį.“

Vienu žingsniu peržengęs visą kabinetą, vyriškis lėtai susmunka erdvėje palei stalą. Erdvei netikėtai kryptelėjus į dešinę pusę, it auksinė moneta suskamba varžtelis. Minėtasis vyriškis susiriečia į deformuotą pasagą ir lenkiasi ieškoti kaltininko. Tai užtrunka lygiai penkias minutes ir, be abejo, tų penkių minučių užtenka, kad kraujas sutekėtų į išspurusį veidą.
Vargais negalais žmogysta pakelia mažytę metalo detalę. Detalė keliauja ant stalo. Vėliau „mažyčio kosminio lėktuvėlio“ pavidalu užskrieja ant lentynos, kol galiausiai pasiekia stalčių. Iš stalčiaus akiplėšiškai spokso nebaigtas romanas. Žmogus patenkintai trinasi rankom ir, ištraukęs rankraštį, skubiai puola braukyti juoduliu pavirtusius kūrinio lapus, mat romano veikėjų mirtys tiesiog proporcingos jo rytinėms nuotaikoms. Po trisdešimt penkių minučių žmogus padeda rašiklį ant stalo ir išsišiepęs rymo tyloje.

„Maloniausias kūrybinis procesas - laisvė nepriklausomai disponuoti veikėjo gyvenimu. Ypač jeigu tas gyvenimas tavo“.

Deja, malonės akimirką nutraukia bildesys į duris.

- Direktoriau, Jūs šiuo metu... – nebaigia sakinio jaunutė kukli sekretorė.
- Esu be proto užsivertęs popieriais. Nebent labai svarbiu reikalu. – ištaręs žmogus-direktorius, vėlei grįžta į surukusią apatijos būseną, kad sudarytų ypatingai konservatyvaus ir rimto darbo vadovo įspūdį.  
- Jūsų žmona, na jūsų buvusioji žmona,  liepė man perduoti, kad šiandien, apie pirmą valandą popiet, ateina su vaikais jūsų aplankyti...
- Juk sakiau tik labai svarbiu reikalu, - šypteli direktorius. – Na gerai, turėsiu omenyje.

Tik užsidarius durims, jis atsistoja ir iš palto kišenės išsitraukia butelį „Karvedžių“ trauktinės. Trauktinė bjauri, priverčia nusipurtyti. Tik sunku pasakyti kas bjauriau – jos skonis, ar buvusiosios veidas. Dar tada, santuokos metais, jam būdavo pasiutiškai šlykštu į ją žiūrėti, jausti šalia, todėl jis iki paryčių apsimesdavo dirbąs ir tykiai sandėliuke gerdavo viskį, retsykiais pamalonindamas save pokalbiais, su įdomiomis moterimis, kurių jis visą gyvenimą ieškojo, bet taip ir nesurado, nes ir jis pats ilgainiui ėmė jaustis senas ir bjaurus.

„Kodėl žmonės nepasitenkina kitų žlugimu? Kodėl jiems dar pasiutiškai reikia ir pinigų? Kas aš, Dievai galingieji, melžiama karvė?“

Ir tada jis pamėgino prisidėti ragus prie kaktos, jau rodosi imtų ir baubti, bet irzliai suskambo telefonas.
„Na štai, kažkam dar pritrūko mano pinigų“

- ...Tau turbūt jau perdavė, popiet žadėjau atvykti su vaikais, bet jie išeina į spektaklį... – kitoje ragelio pusėje girdėjosi gergždžiantis pavargusios moters balsas. - ...tad užeisiu aš viena, na aplankysiu tave tėvuk, gi rūpinuosi vis dar... -   ir žmogui ėmė rodytis, kad jos balsas su lyg kiekvienu žodžiu vis labiau jį dusina.
- Nesivargink, - burbteli jis, bet po to susiima. – Tiksliau ir taip turi rūpesčių, aš gyvenu labai gerai, nevark, pati pailsėk ir rūpinkis savimi, - „tėvukas“ jau pats žiaugčioja nuo savo žodžių.
- Nešnekėk ir nekalbėk, aš jau pasiruošiau, va pietus padariau, dar šį bei ta aptart turim... – jau šiek tiek reiklesniu tonu taria moteris. – Ir vaikam pinigų reikia, ir...
- Na tai iškart reikėjo sakyti, - jo balsas jau ėmė nervingai trūkčioti. – Kada man laukti maloningojo tavo vizito?
- Aš atvažiuosiu iškart po pietų, - jau tyliu balsu tarė išsekusi moteris. Stojo porą minučių trunkanti pauzė.
- Ir nereikia šitaip kalbėti, - jau meldžiamai šnibždėjo moteris.
- O kaip man, po velniais kalbėtis su tavim po visko ? – jau rėkte išrėkė vyriškis.
- Severai...
Dvidešimt minučių po dvyliktos ir nė minutės vėliau, –užkirto jis ir trenkė telefono ragelį į žemę, kad šis pažiro į šipulius.

Žmogus vėl susmuko erdvėje palei stalą. Galva sukosi, trūko deguonies. Jis šiek tiek atlaisvino savo kaklaraištį, kuris, rodos, smaugė labiau nei kartuvių kilpa. Staiga jis atsistojo, nužingsniavo prie lango, vienu mostu prisidegė cigaret ę, o jo veide švytėjo pasiutiškai ironiška šypsena. Po tiek apverktinai bjaurių savo gyvenimo metų jis, pagaliau, prisiminė savo vardą.