Mano sapno valdovės – porcelianinės lėlės,
Jos sugeria saulę ir ritina menėje.
Kartais princas apmiršta įskėlęs
Porcelianinio indo gyvenimą.

Kartais adatos duria neblaivios,
Ir užgauna naktibaldų prietemas.
Sapno rūmai sugriūva negaivūs,
O statytojas suodžiais užmėtomas.

Kartais trikampiais užtveria išeitį,
Ir vėl sienomis ritinu viltį.
Kas bebūtų – dabartį kišteliu,
Nors galiu porcelianu ištirpti.

Tik valdovės užsiuva skausmą,
Ir sapnuojančiai kutulį virpina,
O gal virpina stygą nusausintą
Iki polyčio, jaudulio mirtino.

Išsiblaivius rūmai sugriūva,
O gal – šmėklinas rytas įgudęs.
Neiškentęs dūrio karūnos,
Princas gimsta sapną nužudęs.