Palaukim rytojaus
Tą lašą varveklio mes gėrėm per pusę,
Ramunę tą skabėm, ji sakė – mylės.
Abudu suaugę, subrendę, išprusę,
Tik ar mes vienodi – lemtis nutylės.
Ar žvelgsim į saulę rytojui išaušus,
Ar eisim kiekvienas savuoju taku?
Ar žvelgsim į širdį mūs meilei ataušus,
Ar dar vis norėsis pabūti vaiku?
Kol švies mėnesiena, su meile kalbėsim,
Pražys kol papartis, mes liksim draugais.
Kol žvelksim į veidus, vienas kitu tikėsim,
Ir sklis mūsų juokas spalvotais takais.
Nereikia mums priesaikų, žodžių nereikia,
Tik mažo vienintelio žodžio – myliu.
Lai angelas sargas mums laimę suteikia,
Lai bus tai išaušus – dabar aš tyliu...