Konradas Devisas atsirado nedidelėje miško progumėlėje tarsi iš nieko. Ką tik miško aikštelė buvo tuščia tuštutėlė, tik paukščiai medžiuose triukšmavo, o progumos pakraštyje voras-gigantas čiulpė sumedžiotą alveronietišką šerną. O po akimirkos pievoje jau stovėjo Konradas, nelegalo Tomio Deviso antros eilės brolis.

Nuo Tomio jis skyrėsi tvirtesniu sudėjimu, vyriškesniais, grubesniais veido bruožais, paveldėtais iš motinos. Tomo Deviso tėvas, Marso monarchas, kitados vedė australų didiko vienturtę, tokiu būdu tapdamas pirmuoju kosminiu monarchu, įsigijusiu valdas Žemės planetoje. Paprastai vyksta atvirkštinis procesas – pasakiškai turtingi Žemės monarchai, priklausantys Didžiąjam Septynetui, supirkinėja valdas kosmose. Tačiau Marsas – pirmoji planeta, kurią žmonija pradėjo kolonizuoti, tad Devisai tikrai turėjo laiko sukaupti turtams, galintiems varžytis su žemiečių didžiūnų turtais. Trumpai tariant, netašyto australų žemvaldžio laukinukė dukra, nuo mažens gyvenusi po atviru dangumi, raita jodinėjusi paskui tėvo avių kaimenes – tikra gamtos dukra, tapo vieno iš seniausių ir galingiausių Saulės sistemos monarchų antros eilės žmona ir pagimdė jam sūnų – Konradą. Užaugęs jis turėjo tapti Devisų vietininku Australijos žemyne – labai aukštos pareigos, vos vienas laiptelis žemiau monarcho. Tačiau Konradas atsisakė valdžios, pasirinko kariškio karjerą, užsiverbavo į legionierius ir penkerius metus tarnavo Tolimojo kosmoso monarchams, kaudamasis su Užribio baidyklėmis. O tokia veikla, suprantama, negalėjo neatsiliepti išvaizdai ir charakteriui.

Kaip ir kiekvienas elitinių dalinių legionierius, Konradas buvo gavęs aukščiausio lygio fizinį ir kovinį pasirengimą, kokį tik sugebėjo suteikti Marso karo akademija. Be šito jam dar reikėjo baigti žvalgybos mokyklą, o po to kaip užsienio stažuotojas išėjo specialaus pasiruošimo kursus Tarpjūrio legionierių rengimo stovykloje Žemėje – pačioje elitiškiausioje Saulės sistemos karo vadų kalvėje. Ir, galiausiai, jo stalčiuje dulkėjo dviejų universitetų diplomai. Tokius veteranus monarchams dirbančios slaptosios tarnybos graibstyte graibsto – kur dar surasi šitaip visapusiškai išsilavinusį profesionalą ? Nusikaltėlių klanai ar tokios organizacijos kaip Budriųjų Ordinas irgi lenktyniavo, keldamos honorarų sumas. Tačiau Konradas, sugrįžęs iš Tolimojo kosmoso, pasirinko darbą antros eilės broliui, nelegaliam mokslininkui. Darbą, už kurį jam iki šiol niekas nebuvo sumokėjęs nė sudilusio skatiko ir kuris jo paties asmeniškas banko sąskaitas baigė išgręžti aliai siūlelio.

Rankoje Konradas vis dar laikė mobilų teleportatorių. Legionieriai šia priemone naudojasi mūšio metu, kai reikia staigiai materializuotis pačioje priešo panosėje, užklupti jį iš netyčių, arba atvirkščiai – staigiai nešti kudašių, bėdai prispaudus, iš pavojingos vietos. Toks stebuklingas daikčiukas, žinoma, domino ne vien kariškius, tačiau Konrado rankoje dabar pypčiojantis egzempliorius neturėjo nieko bendro su vagystėmis iš karinių sandėlių. Du teleportatorius, skirtus sau ir broliui, sukonstravo Tomis. Jis buvo ne tik biologas…

Virš Girios ką tik nušniokštė liūtis. Dangus nusigiedrijo, griaustinis nubildėjo kažkur į pietus, link Stepės. Heilio spinduliuose blizgėjo šlapi progumą supančių medžių ir krūmų lapai. Konradas nudėjo vorą-gigantą, kol tasai jo nepastebėjo, ir nubrido šlapia žole link pilkapio pačioje kalvos viršūnėje. Tokių pilkapių Girioje – nesuskaičiuojama daugybė. Tūkstančius metų po jais laidojami trolių didikai. Matyt, kadaise ant šios kalvos stovėta kokio kaimo ar pilies. Ir kam gi dabar galėjo šauti mintis ieškoti būtent čia, būtent šiame neaprėpiamos Girios taške, būtent po šiuo apleistu, trolių seniai užmirštu kapu, požeminio mokslinio centro?

Konradui artėjant prie pilkapio, šis suvirpėjo, pati viršūnėlė lėtai kilsterėjo per delno plotį ir pasislinko į šalį, tarsi paprasčiausias liuko dangtis. Atsivėrė įėjimas į liftą. Kelias į nelegalų slėptuvę laisvas. Po valandėlės Konradas įžengė į pagrindinę laboratoriją apatiniame aukšte. Darbas čia virte virė. Visos 5 aukštų požeminio statinio laboratorijos atgijo ir darbas jose užvirė iškart, kai tik Končita atvežė iš Marso Budriųjų archyvą. Dabar darbai įsibėgėjo, tačiau Konradas dėl to nebejautė jokio džiaugsmo.

Požeminį statinį, kurį jiedu su Tomiu pavadino tiesiog “Ola”, jis pats suprojektavo ir pastatė broliui, kuriam inkvizitoriai neleido įgyvendinti savo idėjų legaliai. Baisu prisiminti, kiek jam kainavo ta statyba… Ir kalba eina visai ne apie pinigus. Nusispjaut į pinigus – kam jau kam, bet Devisų šeimynėlei jų niekad nepritrūks. Kalba eina apie pastangas, darbą, nervus.

Kaip išrausti miške požeminę ertmę penkiaaukščiam pastatui, jeigu Girią iš kosmoso stebi akylūs žvalgybos palydovai, savo kameromis galintys nufotografuoti, kiek valandų rodo mišku einančio žmogaus laikrodis ?

Alverono pramonė tokia atsilikusi, jog elementariausius buitinius prietaisus, nekalbant jau apie mokslinę įrangą, teko pirkti kaimyninėje Heilio imperijoje. Paskui visa tai reikėjo kažkaip pervežti į Alveroną ir atgabenti į Girią, nesukeliant niekam įtarimų.

“Olą” reikėjo patikimai užmaskuoti. Ne tik žemėmis apipilti ir pilkapį suformuoti, apgaunant palydovų kameras, bet ir nuo Mokslo Kontrolės bei Ordino aiškiaregių ekranuoti, kad koks nors Budrusis ar inkvizitorius, Dievo apdovanotas ekstrasensoriniais sugebėjimais, vieną gražią dieną nebakstelėtų pirštu į Girios žemėlapį: klausykit, vyrai, štai čia kažkokia energetinė anomalija. Patikrinkit dėl viso pikto…

Milijonai problemų. Milijonai rūpesčių. Milijonai pavojų. Menkiausias neapsižiūrėjimas galėjo atkreipti inkvizitorių, ar dar blogiau – Budriųjų dėmesį. Per du statybos metus Konradas tiek visko patyrė ir išgyveno, jog pagal jo dienoraščius galima buvo susukti aštraus siužeto serialą. Konradas didžiavosi savimi. Atliko beveik neįmanomą darbą – ir nė vienos klaidelės. O svarbiausia – padovanojo broliui įrankį, kurio dėka jis pagaliau galės įgyvendinti savo idėjas ir planus. Konradas laukė atvykstant iš Marso Tomio netverdamas džiaugsmu. Pagaliau ! Pagaliau prasidės darbas !

O dabar “Oloje” dedasi velniai žino kas.

Po to, kai žuvo Tomis, projekto vadovu tapo vienas jo bendražygių – Vaigelis. Į laboratoriją dabar įžengusio Konrado jis net nesiteikė pastebėti. Diktavo kažką kiberiui, įsisiurbęs akimis į monitoriaus lapą, smeigtukais prisegtą ant sienos – kažką įsakinėjo, nutaisęs susikaupusio, idėjų pasaulyje sklandančio genijaus veidą. Patalpoje birbia, zirzia įrengimai. Laidai nuo jų raitosi grindimis į kelias dešimtis stiklinių indų, kuriuose lyg verdama uogienė burbuliuoja žalia, klampi masė. Aplink indus ir įrengimus vaikštinėja dvi dailios laborantės. Biologijoje Konradas menkai tesusigaudė, nelabai tesuprato, kas čia vyksta, tačiau broliui esant gyvam, jam patiko čia lankytis. Pasitikėjo Tomiu, žinojo, kad brolis nieko blogo nepadarys. Nesvarbu, kad jis nelegalas. Visokių būna nelegalų. Kažkas ginklus konstruoja, o kažkas svajoja palengvinti žmonėms gyvenimą… Dabar, kai brolio nebėra, ši laboratorija Konradui darė slogų įspūdį. Frankenšteino dirbtuvė. – šovė į galvą netikėtas, bet labai taikliai jo nuotaiką atspindintis palyginimas.

Jis vėl atsisuko į velionio Tomio krėsle įsitaisiusį įkvėpimo pagautą mokslinčių. Dar vienas nelegalas. Mokslo Kontrolė išmetė jį iš kažkokio instituto Obigarme, didžiausiame Saturno palydovo Titano mieste, anksčiau – Uemūros, o dabar – Gaudrio valdose. Smulkutis, susigūžęs vyriokas vaikišku veideliu, liūdnomis, užguitomis akimis ir atvipusia apatine lūpa. Jeigu reikėtų apibūdinti jo išvaizdą vienu žodžiu, geriausiai tiktų žodis “vargšelis”.

Stebint jį, Konrado krūtinę vėl pradėjo kramsnoti apmaudo, pasipiktinimo ir nerimo kirminai.

Atėjo laikas, apie kurį Tomis svajojo daugybę metų – dar mokykloje kliedėjo apie nuosavą mokslinį centrą ir kvapą gniaužiančius atradimus. Vardan šios svajonės broliai paaukojo beveik visą savo turtą, gerą vardą, visuomeninę padėtį. Galiausiai Tomis dar ir gyvybę ant šio altoriaus padėjo… Išaušo diena, kai pagaliau galima pilnu tempu dirbti, o kas gi vyksta? Tomio nebėra, pražuvo pakeliui į Alveroną per labai keistą ir įtartiną, jei jau kalbėti atvirai, katastrofą. Konradą lyg šunį vaiko po visą žemyną, verčia vykdyti Šeimininko ir Vaigelio įsakymus. Tomio planai pakeisti Vaigelio planais. Tai kaipgi nesispjaudysi mintyse iš apmaudo ir pasipiktinimo, jeigu, velniai rautų, net nebežinai, kokie darbai dirbami tavo paties pastatytoje laboratorijoje?!

- Sveikas! – Vaigelis pagaliau teikėsi atkreipti dėmesį į nervingai lūpą kramtantį kolegą. – Sėskis kur nors. Aš tuojau baigsiu. Kaip tau mano ūkis?

Pastaroji frazė vėl privertė Konradą susiraukti. Jis vėl perliejo žvilgsniu laboratoriją Stikliniuose induose burbuliuojančioje košėje plūdūriuoja kažkokie raudoni krešuliai. Gyvybės užuomazgos. Genetika. Tik tiek ir tesuprato, apsidairęs po “Vaigelio ūkį”.

- Ar sugavai man šimtą trolių patelių, kaip prašiau? – paklausė Vaigelis.

Konradas niūriai linkterėjo.

- Du kaimus nusiaubiau, kol surankiojau reikiamą skaičių jaunų, vaisingų moterų… - sakyti “patelių” jam liežuvis nesivertė. Gyvuliais trolių nelaikė. – Kam tau jos Leo? Tomis neketino dirbti su troliais. Daugiau tokių užduočių nevykdysiu, gailiuosi, jog ir šią sutikau atlikti… - jis prisisminė kautynes kaimuose, degančias trobas, riksmus, kai buvo atskirtos moterys nuo vyrų ir vaikų… Prisiminė vyrus, kurie kirviais, ietimis ir primityviais šautuvais bandė gintis nuo vimanų ir spinduliosvaidžiais ginkluotų jo kareivių... Eina po velnių tokios užduotys ! Pražilti galima po šitokios nakties ! Kosmose vyksta mūšiai, ne skerdynės. Vyras prieš vyrą, žmogus prieš sutvėrimą, erdvėlaivis prieš erdvėlaivį, bet ne vimanas prieš strėles ar kirvius. Tegu Vaigelis pasieško kitų žmonių tokioms užduotims. Aš ne SS ar NKVD budelis, kad skersčiau taikius gyventojus ištisais kaimais…

- Aš nutariau atsisakyti inkubatorių. – atsakė į klausimą Vaigelis. – Technika mane iš proto baigia išvaryti. Tie gremėzdai genda kas penkias minutes, o remontininkų, kaip pats supranti, į Alverono Girią nepasikviesi. Sudegus eiliniam inkubatoriui praradau 200 gemalų ! Tada ir toptelėjo mintis apie milijonus Girioje gyvenančių gyvų inkubatorių, pačios gamtos sukurtų vaisiaus išnešiojimo ir gimdymo mašinų.

Konradas nustebęs kilsterėjo antakius. Štai kada paaiškėjo, kaip asketiškasis Vaigelis žvelgia į moterį.

“Aš nutariau”, “aš štai čia kai ką truputėlį pakeičiau”, “aš pagalvojau, jog bus geriau, jeigu…” – šitie vis dažniau skambantys Vaigelio išsireiškimai kėlė Konradui vis didesnį nerimą. Ką šitas proto bokštas sumanė ? Ką jis čia, po velnių, daro?

- Kokias tu čia uogienes verdi? – pašnairavo į vieną indą su krešuliais ir padeklamavo netikėtai į atmintį toptelėjusias eilutes:

Stikle malonų skambesį girdžiu,
Juntu jo švelnią skaidrinančią galią,
Gėriuosi pirmu judesiu grakščiu
Tik ką užgimusio žmogelio.
Svajonės tampa kūnu, iš tiesų
Nereikalinga mums gamtos pagalba !
Gėrėkitės nepaprastu garsu,
Kurs tuoj pavirs į balsą, gyvą kalbą…

- Gėtė. “Faustas”. – automatiškai burbtelėjo Vaigelis.

- Taigi, kad Faustas. – linkterėjo Konradas ir dzingtelėjo sprigtu į kolbą:

- Kas čia mezgasi, Vaigeli? Žiurkiažmogiai? Kentaurai?

- Su žmonėmis neeksperimentuoju.

- Užtat su troliais pilnu tempu varai.

- Laukiniai. – numojo ranka Vaigelis, tarsi kalba eitų apie blusas ar tarakonus. Taip, troliai neskraido po kosmosą, gyvena miške, primityviose medinėse pilyse ir, kas baisiausia, visiškai nieko nesusigaudo biologijoje. Vaigeliui nusispjaut, jog tose pilyse ir lūšnose gimė tokie literatūros, filosofiniai ir ezoteriniai šedevrai, jog net šiuolaikinis žmogus aikčioja iš susižavėjimo. Dvasiniai turtai Vaigeliui nerūpi. Rasių išsivystymo lygį jis matuoja pasitelkęs gamtos mokslų skalę. Nesvarbu, kad iš trolių parašytų knygų mokosi visų kultūringųjų monarchijų studentai. Pamanykit, filosofija… Štai jeigu nutiestų per Girią geležinkelį, jei sukonstruotų garo mašiną…

- Tu galutinai išprotėjai. – Konradui vėl šmėstelėjo gūdžios scenos iš prieštvaninio siaubo filmo apie Frankenšteiną ir jo Homunkulą.

Vaigelis su pasididžiavimu išsišiepė, palaikęs Konrado žodžius komplimentu savo talentui ir užmojams.

Taip, Vaigelis – ne Tomis. Kartą paauglystėje, pamatęs luošą žmogų, Tomis pasakė Konradui: “Ateis laikas ir aš padėsiu tokiems nelaimėliams”. Kai Konradas jam priminė, jog genetinės manipuliacijos uždraustos Sinodo ir Mokslo kontrolės, Tomis tik ranka numojo: “XXI amžiaus genetikai patys kalti. Patys represijų prisiprašė, iš didelio rašto išėję iš krašto. Užuot sukūrę kažką vertingo, kas tikrai atneštų žmonijai naudą, tie tipai pasikėlė į puikybę ir ėmė konstruoti naujus žmones. Aš nedarysiu šios klaidos, puikiai žinau, kur yra riba tarp mokslo ir nusikaltimo…”

Konradas pagaliau prisėdo ir prisiminė, kokių naujienų atgabeno iš Melvilio.

- Kažkas sučiupo Sleiterį, Vaigeli. Ir Olsonas prapuolė.

Vaigelio tokia grėsminga žinia nė kiek nesujaudino.

- Bala jų nematė.

- Jeigu juos susėmė Budrieji, Sleiteris gali įmerkti Stivą.

- O ką jis žino apie Hartfordą?

- To, ką žino, inkvizitoriams ar Budriesiems pakaks per akis.

- Tai likviduok jį.

Konradas nustebęs kilsterėjo antakius.

- Ką likviduoti? – nesuprato.

- Hartfordą.

Konradas susiraukė.

- Likviduoti Stivą? – dar sykį perklausė, pasitikslindamas, ar teisingai suprato.

- Žinoma. – patvirtino Vaigelis. – Kam jis mums reikalingas? Savo darbą padarė. Išnaudota medžiaga. Likviduok, kol neįkliuvo ir neįmerkė mūsų.

Konradas staiga čiupo Vaigeliui už gerklės.

- K-kas p-pasid-darė?! – išvertė akis tokio netikėto užpuolimo apstulbintas, dūstantis biologas.

- Klausyk, likvidatoriau! – Konradas net drebėjo iš pasiutimo. – Ar bent įsivaizduoji, ką reiškia žodis “likviduoti “, kuriuo čia svaidaisi į visas puses lyg “labas” sakydamas?! Tau viskas labai paprasta, ar ne šūdžiau?! Prisižiūrėjai trečiarūšių Alverono gamybos trilerių, išmokai šaunių, skambių frazių, dabar kietą vyruką vaizduoji?!

- Ko tu psichuoji?.. – suinkštė Vaigelis, spurdėdamas geležiniuose Konrado gniaužtuose lyg skandinti nešamas kačiukas. – Paleisk!

Konradas atgniaužė ranką. Vaigelis žiopčiodamas sudribo atgal į krėslą. Persigandusios laborantės lengviau atsiduso.

Ligonis. – pagalvojo Konradas, su panieka stebėdamas suglamžytą genijų. – Nepagydomas ir labai pavojingas visuomenei.

Be genetikos Vaigeliui šiame pasaulyje niekas daugiau neegzistuoja. Atsiskyrėlis ir keistuolis, nors anekdotus kurk, kaip apie fiziką Landau, kuris taip įniko į darbą, jog tris dienas nieko nevalgė, mat žmona išvažiavo pas gimines ir nebuvo kam pagaminti, o jis, įsijautęs į kažkokį darbą, paprasčiausiai pamiršo tokią smulkmeną. Arba kaip apie Niutoną, kuris, norėdamas sužinoti, kiek laiko verda kiaušinis, į vandenį įmerkė ne kiaušinį, bet laikrodį… Dažniausiai tokie anekdotai sukelia atlaidžią šypseną – atseit, genijus, tokiam atleistina. Tačiau šiais laikais mokslininkai žaidžia truputėlį sudėtingesniais žaisliukais už laikrodį ir kiaušinį. Ar ir jiems viskas atleistina ?

Dar blogiau – Vaigelis buvo ne tik keistuolis, išsiblaškėlis ir rinktinis vėpla, jis buvo dar ir fanatikas. Genetika jam – viskas. Visa kita – niekas. Nulis. Stivas gali mane išduoti ? Likviduok jį. Likviduok kitus. Likviduok visus ir viską aplinkui, kas man trukdo dirbti laboratorijoje…

Kai Konradas tarnavo armijoje, jo šimtinės legionieriai praminė savo vadą Driežu. Visai kaip vikrus, jautrus driežas, jis pirmasis užuosdavo vietelę, kur galima pasišildyti. Ir daug anksčiau už kitus pajusdavo, jog vietelė pradeda vėsti, pirmasis sprukdavo su savo kariais nuo kitiems kol kas dar nematomo pavojaus. Intuicija.

Lenarto, Heinco ir kitų “Olą” Alverone įkurti pagelbėjusių vietinių alveroniečių mirtys Konrado ypatingai nesujaudino. Visiškai nepažįstami žmonės su tamsia kriminaline praeitimi, o gal ir dabartimi. Šiukšlės. Vis tiek būtų gavę galą eilinėse peštynėse su konkurentais ar policija.

Iškrypėlio Olsono ir galvažudžio Sleiterio likimas jo tuo labiau nejaudina.

Bet kai nei iš šio, nei iš to širdies smūgį gavo brolio sužadėtinė Končita, kai Sen Pole sprogimas į skutelius sudraskė tolimą Devisų giminaitį Šulcą, Konradas pagaliau susigaudė, kuo čia pakvipo.

Kas bus sekantis?

Atsakymas akivaizdus. Nereikia nė intuicijos, kad perprastum žaidimo taisykles. Kai tik garvežys bus iki galo sumontuotas, užkeltas ant bėgių ir pajudės į priekį, jo valdymui pakaks paprasto mašinisto. Konstruktorių ir darbininkų Šeimininkui daugiau nebereikės. Galbūt jie pasiliks pusgalvį Vaigelį, kad būtų kam tą garvežį paremontuoti, tačiau kitus žmones – mąstančius savo galva, garsiai reiškiančius savo nuomonę, nebijančius protestuoti ir kritikuoti – Šeimininkas sunaikins. Atsikratys jais kaip atsikratė Šulcu ir Končita. Tikriausiai ir Tomiu…

Atsipeikėjęs Vaigelis palingavo galvą, žvelgdamas į skriaudėją su užuojauta.

- Tu persitempei, Konradai. Ko dabar psichuoji? Juk pats pasisiūlei atlikti tą darbą, ko dabar šerį statai? Kažkas juk turi tai padaryti, ar ne tiesa? Tu esi šios srities specialistas – vienas geriausių šios srities specialistų! Kas gi mus visus apsaugos ir apgins, jeigu ne tu?

Konradas ir pats nežinojo – pykti jam, ar juoktis, besiklausant tokio primityvaus pataikavimo ir naivių pagyrų.

- Pašalink “Olai” iškilusius pavojus ir galėsi atsipūsti. – varė toliau Vaigelis vaiką guodžiančios ir drąsinančios mamytės tonu.

Konradui staiga jo pagailo.

Vargšeli tu, vargšeli. – pagalvojo. – Praeis visai nedaug laiko ir Šeimininkas tave patį į ląsteles susmulkins, po retortas išbarstys, kad niekas niekados nesužinotų, kas daroma “Oloje”.