Pasėliais vėl atbudome, kad vėjams būtų darbo,
Kad naujas gyvo maršas sudrebintų, suvirpintų.
Gal liūdi aitvarai prie dirbančio padargų,
Kad burtų nebėra, pradingo vargo virtinės.

Ir nukeliam pavasarį į seną tėvo rudenį,
Kur kalendoriai žyla, kur slepias šaržų briaunos.
Jei brėžtumei nelygiai, pavasarį nuliūdintum,
Atgal sugrįžt nereikia, jei žydintys sugriaunami.

Artojai lanksto arklus į kregždžių siluetus,
Negali blaivios akys pamiršti paukščio skrydžio,
Ir jeigu leidžias saulė su bundančiais kvartetais,
Išaušus vakarykščiui, prabyla senas rytas.

Ir keičias sodų kvapas, pabėgdamas nuo laiko,
Dabinasi žiedadulkėm ne bitės ir ne moterys,
Tik pykstasi dievai, kad keičiamės be saiko,
Kad metam nekaltai dienų ir metų kozirius.