Krypuliuoja į amžiną sieną,
Atsitiesia, nulūžta visai
Virpuliai, atsitrenkę į veną
Lyg skausminga rauda pratisai.

Ir takelis, viliojantis tolin,
Būtų Kristus – ar eitum kažin?
Gal ne žingsnį, o mirtiną colį
Savo laiko ir savęs pažint.

Vakarėjantis laikas ne drobė
Pilkuliuoja dantyta mintim.
Visą mūsų pasaulį apglobus
Netektis juk visus pasiims.

Nusibridus svajonė nuramdys
Erdvių tolį takeliais blizgiais.
Tik ant žemės, išmargintos randais,
Tavo siela jau džiaugtis negeis.