Pavasarinis sniegas ištirps, į mano ašaras pavirs. Jos nutekės baltu smėliu ir išdžius prie tavo kojų. Tavo akys, žalios kaip du ežerai, ilgai išliks mano atmnty. Dar kartą jomis pažvelk į mane. Dar kartą apkabink. Dar kartą ištark švelnius žodžius. Nuskriskim ten, aukštai į padanges, kur skamba gulbės giesmės, kur lyja jazminais. Apkabink, prisek jazminą prie plaukų....
Bet jei apkabintum ir švelniais žodžiais pameluotum, geriau leisk man numirt. Skrisčiau aš viena ten, aukštyn. Ten, aukštai padangėse, klausyčiau gulbės giesmių, žiūrėčiau į šokančius drugelius. Pakilsiu aukštyn, bet jau nebeverksiu...
Ir lauksiu tavęs ten, kur gieda gulbės, kur lyja jazminais...

***
Palikai mane stovėti pavasario lietuje. Kur išėjai – nepasakei. Klausiau kodėl, o tu tylėjai... Tu išėjai, o kas liko man? Likau stovėti po lietaus lašais, kurie susimaišė su mano ašaromis. Vėjas plaikstė plaukus, o tu tolai nuo manęs... Nebandžiau tavęs šaukti, žinojau, kad neatsisuksi. Nežinau, ką tu galvoji, nežinau, ką jauti... Ir kodėl sakei, kad myli, jei dabar išeini nepasakęs kodėl? Išėjai ir palikai mirštančią mane...
O dabar aš tyliai einu purvinu keliu, nuleidusi akis, gniauždama kumščius. Ir turi tik tris norus... Galbūt paskutinius. Noriu sužinot, kodėl. Noriu paskutinį kartą atsidurti tavo glėby ir pajust tavo lūpas, prie savųjų... Ir tada noriu tyliai numirt. Užmerkt akis, jausdama tavo lūpų skonį, jausdama tavo delnų švelnumą, amžinai akyse matydama tavąsias...
Numirsiu tyliai. Joks garsas neišsprūs iš mano lūpų, tik mirštanti širdis kartos dūžiais tavo vardą, ir ašaros riedės su tavo veido atspindžiu jose...

***
Nejučia pravirkstu. Tamsią naktį nieko nematau. Einu plonu ledu, rankoje tvirtai suspaustas peilis. Laikrodis tiksi... Drebančiu balsu sušunku TAVO vardą, bet girdžiu tik savo balso aidą. O aplink taip tamsu. Ir viską apgaubia mirtina tyla. Aš stoviu ir klausausi tylos balso. Girdžiu tylos šnaresį ir suprantu. Jau viskas. Nuėjau savo kelią. Nebėra laiko žengti pirmyn ar atgal... Iškeliu peilį į dangų. Ašmenys sublizga pasirodžiusio mėnulio šviesoje, staigiai krenta žemyn ir susminga tiesiai į širdį!!... o lūpos pakutinį kartą pašaukia TAVO vardą... Viskas. Paskutinė ašara nurieda, ir krentu į sniegą, neištarus ir neišgirdus paskutiniojo SUDIE!.. TAVOJO sudie...