ALVERONAS (26)

Ričardas O’Donelis, Alverono Monarchistų partijos vadovas drybsojo plačioje lovoje, rūkė suktinę su žole, kratydamas pelenus į didelę jūros kriauklę, įtaisytą tarp šalia gulinčios, ką tik pamyluotos blondinės krūtų. Dar žavesnė būtybė, dvylikametė blondinės dukra, gulėjo kitoje pusėje, švelniai glostė ir masažavo plačią, raumeningą jo nugarą. Šalia lovos, ant staliuko, žvakės šviesoje blizguliavo pusiau nugertas konjako butelis. Ramus, tylus, malonus vakaras. Poilsis.

O’Donelio nuotaika buvo kuo pakiliausia, o kampe marmantis televizorius tik dar labiau ją kėlė sulig kiekvienu nauju kanalu. Ką beįjungsi – visur reportažai iš Sen Polo, Ist Berlyno arba iš Ketčerio kalnų. O’Donelis smogė Pakrantei seriją smūgių, o dabar mėgavosi rezultatais, kurie, atvirai kalbant, pranoko drasiausius jo lūkesčius.

Žiniasklaida jau spėjo prilyginti O’Donelį legendiniam Ben Ladenui. Abu – galingų teroristinių organizacijų vadai, abu milijonieriai, abu nekenčia demokratijos, abu smogė į pačią demokratų citadelę, tik O’Donelio užmojai nepalyginamai didesni.

Pirmiausiai užnuodijo vandenvietę, tiekiančią geriamąjį vandenį Sen Polo Auksinio Kranto kvartalams, kur telkiasi visa šio antrojo pagal dydį ir svarbą planetos miesto grietinėlė – verslo, politikos, žiniasklaidos tūzai. Vien šio smūgio aukų skaičius beveik dukart viršijo Ben Ladeno aukų skaičių, kai šis sugriovė dangoraižius Niujorke. O juk tai tik pradžia. Smūgiai ėmė kartotis reguliariai, kas savaitę. Praėjus 7 dienoms nuo cheminės atakos, kita O’Donelio komanda išsprogdino hidroelektrinės užtvanką Ketčerio kalnuose. Cunamis nuplovė tris kalnų kurortus, grūste prisigrūdusius žmonių, ir tai buvo anaiptol ne eiliniai niekuo dėti poilsiautojai, kaip dabar plyšoja žurnalistai. O’Donelis nekariauja prieš turistus. Kokia prasmė išgalabinti kelis tūkstančius eilinių klerkų? Visai kas kita, jeigu tuose kurortuose savo metinį suvažiavimą surengia viena iš trijų pagrindinių šalies – Pažangos partija. Politikos tūzai susirinko išrinkti naują lyderį, kuris pakeis Sen Pole nežinomo teroristo susprogdintą Šulcą ( neaišku, kas tai padarė, bet vis tiek šaunuoliai ) ir aptarti partijos strategijos artėjančiuose rinkimuose. Gretimame kurorte tomis pačiomis dienomis surengė kongresą Moterų Lyga – slėnis knibždėte knibždėjo feministėmis, lesbietėmis, vaikžudėmis abortų šalininkėmis ir kitokiomis iškrypėlėmis. Šitos irgi ruošėsi rinkimams, tarėsi, kaip prastumti į parlamentą kuo daugiau saviškių, deja, pakliuvo į vietinio masto tvaną ir dauguma aršiausių aktyvisčių priburbuliavo. Išsigelbėjo nedaugelis, lygiai kaip ir Ist Berlyne, Rytų Pakrantės gubernijos sostinėje, į kurią kitą savaitę suvažiavo tūkstančiai homoseksualistų, surengusių ten savo olimpiadą. Sporto varžybomis užmaskuotas orgijas nutraukė serija galingų sprogimų stadionuose, klubuose ir kitose žydrūnų susibūrimo vietose. Dar po savaitės du sprogmenų pritutinti lėktuvai rėžėsi į branduolinę jėgainę to paties Sen Polo apylinkėse. Dabar kokį šimtmetį, maždaug 50 kilometrų spinduliu aplinkui tą vietą augs fotelio dydžio grybai. Aukų nedaug, žuvo tik elektrinės personalas, mat jėgainė stovi gana atokiai nuo didmiesčio, tačiau panika kilo neišpasakyta. Alveronietiškas Černobylis. Ir, pagaliau, praėjusios savaitės smūgis – hakerių ataka prieš Sen Polo bankus, pramonę ir infrastruktūrą. Antrąjame pagal svarbą ekonominiame planetos centre kilo visiškas chaosas. Trisdešimtmilijoninis miestas liko be elektros energijos, vandens, degalų, maisto, sustojo transportas – tikra nedidelio masto Apokalipsė. O’Doneliui šitaip pasidarbavus pusantro mėnesio, Alverone kilo tokia panika, kokios turbūt nesukeltų net Užribio baidyklių dekabų desantas į planetą.

O’Donelis buvo ką tik peržiūrėjęs paskutines žinių laidas – tai ir tapo jo pakilios nuotaikos priežastimi.

Per 2-ąjį globalinį telekanalą šalies saugumo šefas papasakojo žurnalistams, su kokia baisia jėga valdžiai tenka kovoti. O’Donelio monarchistai išsisklaidė po visą žemyną mažomis kuopelėmis, kurias labai sunku susekti. Jie puikiai finansuojami, labai gerai ginkluoti ir glaudžiai susiję su tokiais įtakingais, visur prasiskverbusiais nusikaltėlių sindikatais kaip, pavyzdžiui, Melvilio “Brolija”. Žurnalistai, lyginantys šią teroristų organizaciją su legendine arabų “Al Kaida”, yra visiškai teisūs. Su monarchistais, kaip ir su Ben Ladeno teroristais be galo sunku kovoti, čia nepadės jokia armija, kad ir pati moderniausia – teroristai gyvena įsimaišę tarp padorių piliečių, tuose pačiuose Alverono miestuose. Juk nebombarduosi Melvilio ar Ist Berlyno gyvenamojo mikrorajono, sužinojęs, jog ten apsistojo teroristų kuopelė. Didžiausia blogybė yra ta, jog teroristai žaidžia be jokių taisyklių, o saugumo, armijos ir policijos veiksmus riboja demokratija...

21-asis Melvilio TV kanalas parodė interviu su žymiu terorizmo kaipo reiškinio tyrinėtoju, kuris nušvietė monarchistų pažiūras ir jų kovos tikslus. Pagrindiniai O’Donelio priešai, jo paties žodžiais tariant – tai “kapitalistai, liberalai ir kitokie dvasiniai degeneratai”. Monarchistai žudo žymius biznierius, aukšto rango politikus ir valdininkus, ideologus – rašytojus, kino režisierius, žurnalistus. Monarchistams prijaučiančios padugnių gaujos linčiuoja homoseksualistų ir kitų mažumų atstovus, ypač, jeigu jie aktyviai reiškiasi viešai. Šitaip, vėlgi cituojant O’Donelį, “kovojama už švarią alveroniečių moralę, kurią baigia sugriauti į valdžią pralindę iškrypėliai ir trečiarūšiai politikieriai, godžių kapitalistų subinlaižiai”. Galutinis monarchistų tikslas – sunaikinti neapkenčiamą demokratiją ir įvesti šalyje monarchiją – tokią, kokia gyvuoja daugelyje kosminių valstybių.

Toliau terorizmo žinovas persimetė į politiką ir ėmė pasakoti, koks siaubingas, net už fašistinį baisesnis, režimas viešpatauja Maitrėjos valstybėse, kokie užguiti ir beteisiai yra vargšai monarchų pavaldiniai, kuriems tie patvaldžiai neleidžia dalyvauti politikoje, ir kurie jau seniai pavirto absoliučiai beteisiais aristokratų vergais, kuriuos…

O’Donelis perjungė 18-ąjį Melvilio kanalą.

Interviu su Alverono ekologų partijos lyderiais. Trys gamtosaugininkai vienas per kitą smerkė nežmoniškus, barbariškus teroro aktus, tačiau akyse žibėjo prastai slepiamas apmaudas, kad Sen Polo elektrinę – tą siaubingą pramonės monstrą – supylė ne jie, bet kažkoks O’Donelis.

Seiliai. Vien plepėti ir šūkauti per mitingus temoka. Ką nuveiksi rėkdamas ir plakatais mosikuodamas? – su panieka nusiviepė O’Donelis.

1-asis globalinis telekanalas parodė visą seriją reportažų iš šalies didmiesčių. Visur – baimės atmosfera, kurią dar labiau kursto žurnalistai, su pasimėgavimu vis kartojantys ir kartojantys kraupius vaizdus iš teroro aktų vietų. Kurortai kalnuose ištuštėjo, turizmo industrijai – milijoniniai nuostoliai. Po to, kai žurnalistai praminė O’Donelį antruoju Ben Ladenu, žmonės ėmė vengti lėktuvų, iš tolo lenkėsi dangoraižių, prisibijo leistis į metropoliteno požemius, kad neužstrigtų, kaip tūkstančiai užstrigo Sen Pole, nutrūkus energijos tiekimui. Visi, kas tik turi tokią galimybę, stengiasi sprukti iš vietovių, kuriose veikia branduolinės elektrinės ar didelės chemijos gamyklos. Šluote šluojamos prekybos centrų lentynos – žmonės ruošia atsargas naujos katastrofos atvejui. Finansų rinkoje – nuotaikos, artimos isterijai. Sąmyšis, kurį sukėlė antrojo pagal svarbą ekonominio planetos centro krizė, grėsė peraugti į visišką griūtį. Įbauginti žmogeliai sėdi užsidarę namuose ir suglaudę ausis seka naujausius TV pranešimus, laukdami naujų nelaimių…

Čia O‘Donelis prisiminė vieno Maitrėjos politiko, berods, kažkokio Indijos veikėjo žodžius: „Mums visai nereikalingi kažkokie stebuklingi superginklai, kad sunaikintume technokratines valstybes, jei to panorėtume. Mes turime techninių galimybių padaryti tai per 10 minučių. Taip taip, ponai, aš nejuokauju. Išjunkit technokratams elektrą, ir visa jų civilizacijos mašina sustos. Nulenkit elektros kirtiklį, ir sukelsit pas juos tokią katastrofą, kokios šimtas vandenilinių bombų nesukels...“ O‘Donelis įsiminė šią frazę. Įsisamonino.

Puikiai padirbėta. Užteko kelių tiksliai nutaikytų smūgių, kad išklibtų demokratijos, kuri dar prieš mėnesį atrodė amžina ir nepajudinama, pamatai. Paprastas eilinis Alverono žmogelis, tas vargšas, visų mulkinamas avinas, daugiau nebetiki saldžiabalsių politikierių paistalais apie demokratijos sugebėjimą apsiginti. Paprastas, eilinis Alverono avinas dabar su viltimi žvelgia į kiekvieną uniformuotą ir ginkluotą žmogų, išsigandęs ragina jį: daryk ką nors, apgink mus nuo naujų nelaimių, apsaugok mus bet kokiomis priemonėmis, o jeigu šios priemonės nesiderina su demokratija – velniop tą demokratiją! Mes norime tik vieno – ramiai ir saugiai gyventi!

Šitaip į valdžią krizės nustekentoje Vokietijoje atėjo Hitleris. Visa šalis jį ragino: imk valdžią, sutramdyk nusipolitikavusius politikus, nesugebančius įvesti valstybėje tvarkos, mes norime tik vieno – ramiai ir sočiai gyventi! Šitaip į valdžią ateiti suplanavo O’Donelis. Ekonominė krizė jau sukelta, Sen Polo įvykiai priartino Pakrantę prie finansinės katastrofos, tereikia dar sykį nežymiai stuktelėti ir viskas nugarmės į prarają. Dar kelios siaubo bangos, ir visi tie paprasti eiliniai Alverono avinai savo rankomis įneš O’Donelį į prezidentūrą. Bet ką įneštų, kas tik jiems pasakys: aš galiu atstatyti tvarką ir gerovę, duosiu jums sočiai ir duonos, ir reginių. O jis, O’Donelis, jau mokės ten išsilaikyti, įsitvirtinti ir galutinai sunaikinti nekenčiamų demokratų režimą…

Naujienas ištisą parą transliuojančio kanalo apžvalgininkas komentavo po teroristų išpuolių kilusią valdžios krizę. Premjero Hakslio vyriausybė atsistatydino, naują ministrų kabinetą sudaryti prezidentas pavedė “Pažangos” partijos lyderiui Fransua Gijomui. Ir iškart užvirė nuožmi kova dėl portfelių.

Konkuruojanti “Progreso” partija mirtinai įsižeidė, kad prezidentas paskyrė premjeru ne jos lyderį, todėl kaip įmanydama kaišiojo pagalius Gijomui į ratus ir atmetė parlamente visas “Pažangos” pasiūlytas kandidatūras vien iš keršto konkurentams.

Liberalų fundamentalistus siaubingai sukrėtė Gijomo sudarytame kovos prieš terorizmą plane numatyti laikini demokratinių teisių ir laisvių suvaržymai. Kaip susidoroti su teroristais be suvaržymų, liberalai nežinojo, bet ir nesuko sau galvų dėl tokios smulkmenos. Svarbu, apginti šventenybių šventenybę, visų vertybių vertybę – žmogaus teises ir laisves.

Visai netikėtai su Gijomu derybas pradėjo viena gausiausių parlamento frakcijų – Stepėje išrinkti deputatai, visi iki vieno – aršūs moderniosios monarchijos šalininkai. Mainais į savo balsus, jie pateikė ištisą įstatymų paketą. Įstatymai, kuriuos monarchistai tikėjosi prastumti, padedami Gijomo partijos, daugiausiai lietė socialinių reformų, lyčių santykių ir netgi spaudos cenzūros įvedimo klausimus.

“Pakaks tyčiotis iš moterų! – ryžtingai pareiškė viena Stepės deputatė. – Dabartinė Pakrantės moteris atrodo kaip mergina, rengiasi kaip vaikinas, mąsto kaip vyras, o dirba kaip arklys. Baikite, pagaliau, tą nežmonišką eksperimentą, kurį jūs taip moksliškai vadinate “emancipacija”. Mes ne laboratorinės žiurkės! Leiskite moterims sugrįžti į savo moterišką pasaulį, užuot varu varę idiotiškais “lygių galimybių” įstatymais į vyriškąjį pasaulį… Jus piktina ne per seniausiai Stepėje įvestas įstatymas leidžiantis politine ir visuomenine veikla užsiimti tik ištekėjusioms, vaikus užauginusioms moterims. O mums, Stepės moterims, atrodo visiškai logiška, kad visuomeniniame gyvenime dalyvauja subrendusios, patyrusios moterys, bet ne gyvenimo dar neragavusios piemenės, arba nukvakusios, ant viso pasaulio siuntančios senmergės. Palaukite savo eilės, sukaupkite patirties ir išminties – tada ir su kitais bus kuo pasidalinti. Atlikite savo tiesioginę pareigą, kuriai jus sukūrė gamta, o tada politikuokite. Kitados buvo pranašaujama, jog Vandenio eroje pirmuoju smuiku ims griežti moterys, netgi pranašavo matriarchato atgimimą. Šito neįvyko, tačiau moters statusas tikrai pasikeitė, tik, deja, visai ne į tą pusę, kuri patiktų Pakrantės feministėms. Svarbią padėtį visuomenėje ir politikoje užėmė ne moteris amazonė, ir ne piemenė feministė, bet moteris – Motina…”

Kitas deputatas prikibo prie Pakrantėje vykdomos socialinės politikos:

“Nerealiai išpūstos pašalpos ne tik sunkiai slegia šalies biudžetą, bet ir skatina šeimos, kaip institucijos, žlugimą. Kuriems galams vienišai motinai kurti šeimą, jeigu jinai gyvena lyg ponia iš pašalpų, kurių neteks ištekėjusi? Šitaip skatinamas palaidumas – lengvabūdės mergšės prisigaudo visuose pašaliuose vaikų, net neprisimindamos jų tėvų pavardžių. O kas nuo to kenčia? Kenčia vaikai, mūsų ateitis, juk vaikas išsivysto į normalų žmogų tik pilnavertėje šeimoje, auklėjamas motinos ir tėvo…”

Trečias parlamentaras ir Stepės paantrino:

“Tarpjūrio monarchijoje gyvena 150 milijonų žmonių ir nėra nė vienos našlaičių prieglaudos. Taip taip, ponai, aš nenusišnekėjau – NĖ VIENOS. Našlaičius ten įsivaikina giminės, kaimynai ar visai svetimi žmonės. Valstybė šitokiu būdu nušauna du zuikius. Pirma – susitaupo milžiniškos lėšos, kurias mes iššvaistome į kalėjimus panašių prieglaudų išlaikymui. Antra – vaikas užauga normalioje šeimoje. Monarchas Gaudrys rūpinasi savo šalies ateitimi, jam svarbu, kad dabartinę kartą pakeistų dvasiškai, psichiškai ir fiziškai pilnaverčiai žmonės, juk valstybė, pagaliau, atiteks jo sūnui, tad koks gi jis būtų tėvas, jei atiduotų įpėdiniui nustekentą monarchiją? O mūsų demokratams nerūpi nei dabartis, nei ateitis.”

Smarkiausiai Stepės monarchistai užsipuolė žiniasklaidą, propaguojančią, jų žodžiais tariant, “smurtą, palaidumą ir visišką žmogaus sugyvulėjimą”.

“Kai naciai okupavo Lenkiją, II-ojo pasaulinio karo metais, stengdamiesi susilpninti žmonių pasipriešinimą, jie užtvindė knygynus pornografine literatūra – žlugdė tautą morališkai. Dabar su mumis tą patį daro Pakrantės kapitalistai. Juk gyvulį lengviau išnaudoti, nei savarankiškai mąstančią, moralės normų besilaikančią pilnavertę asmenybę…”

“Palaidumo, iškrypimų ir kitokių “laisvių” bei “teisių” propaguotojai štai jau šimtą metų atkakliai naikina visus draudimus ir tabu – tiek teisinius, tiek psichologinius. Jeigu šitiek energijos ir lėšų būtų skirta kovai prieš narkomaniją, skurdą ir kitas negeroves, dabar gyventume tikrame rojuje”.

Priimti Stepės atstovų siūlomus įstatymus buvo neįmanoma, nesukėlus Pakrantėje revoliucijos. Liberalų fundamentalistai imtų ręsti gatvėse barikadas, gindami savo “laisves” ir “teises”. Įsitikinę, kad įstatymų prastumti nėra jokios vilties, Stepės deputatai demonstratyviai pasišalino iš posėdžių salės ir paskelbė spaudai, jog tai buvo paskutinis mėginimas surasti su Pakrante bendrą kalbą. Nuo šiol Pakrantės politikoje jie nedalyvaus ir tvarkysis savaip, susikurs savo valdžios struktūras. Ir nors Stepės gubernijos jau ne vieną dešimtmetį varo separatistinę politiką, šitoks drastiškas demaršas vis tiek apstulbino visus savo netikėtumu. Panašu, kad Stepė jau buvo suplanavusi kažką panašaus, tik laukė tinkamo momento. O dabar, kai ten su vizitu lankosi Gelgaudas, atvirai besiskelbiantis Stepės monarchijos įkūrimo šalininkų globėju, monarchistai pagaliau ryžosi nukirsti paskutines gijas, jungusias juos su Pakrante.

Vaikų darželis. – šaipėsi O’Donelis. Visas tas tąsymasis, žongliravimas žodžiais ir principais, visos tos intrigos, rafinuočiausios politinės kombinacijos negalėjo kelti jokių kitų jausmų, kaip tik panieką ir pasibjaurėjimą. Partijoms terūpi vien savi interesas, todėl šantažuoja Gijomą, grasina, kad nepatvirtins jo pasiūlytų ministrų, jeigu šis neįgyvendins egoistinių partijų reikalavimų. Kaip suderinti prieštaraujančius skirtingų partijų interesus, kad būtų gerai ir partijoms, ir valstybei, niekam nerūpi. Rimtos problemos arba išvis nesprendžiamos, arba sprendžiamos kompromisinėmis, pusinėmis priemonėmis, kurios tik artina neišvengiamą galutinę katastrofą.

Ką gi, nebedaug liko laukti…

Apmąstymus apie didingą ir ne tokią jau tolimą ateitį sutrukdė iš virtuvės atėjusi, ilgai lauktą kavą atnešusi dar viena mergina – Šarlotė. Padėjo ant staliuko padėklą ir vėl pasuko link virtuvės.

- Tu kur? – suniurzgė O’Donelis. – Neprisijungsi? – paplekšnojo delnu per lovą.

- Man dar reikia virtuvę sutvarkyti.

- Gerai, eik, – O’Donelis išmaukė kavą ir atsisuko į blondinės dukrą. – Pažaisim?

Mergaitė šypsodamasi linkterėjo. Kol jiedu užsiėmė vienas kitu, blondinė ramiausiai rūkė, laukdama savo eilės. Moterys – didžiausia O’Donelio silpnybė. Ne vienas bendražygis jį įspėjo: tokie paišdykavimai geruoju nesibaigs, ten, kur įsimaišo moteris – gero nelauk. Įsižeis, užsigaus dėl niekų, nueis ir parduos farams. Juolab, kad ir dabar visa žiniasklaida klykte klykia: O’Donelis iškrypėlis, O’Donelis šioks, O’Donelis anoks… Kokie šunsnukiai! Kokie veidmainiai! Dar vienas pavyzdys, kaip demokratų elitas kvailina paprastą, naivią liaudį – tą viskuo tikinčią, buką avinų bandą. Televizijos magnatai, besipiktinantys O’Donelio ištvirkavimu, staiga užmiršo savo meilužes ir orgijas visų taip mėgstamame, tik pačioms viršūnėlėms prieinamame “Saldžių nuodėmių” klube. Politikai užmiršo pederastų ir pedofilų draugijas, biznieriai užmiršo savo zoofiliškus smagumėlius, visi pasipuošė baltais angeliukų sparneliais ir tik jis vienas, tik niekšas O’Donelis visoje šioje nekaltybės įsikūnijimų planetoje vis dar negali ištverti be kūniškų malonumų.

Kol revoliucionierius smaginosi, Šarlotė baigė tvarkytis virtuvėje, užsimetė apsiaustą ir išėjo į lauką. Jie jau beveik mėnesį slapstosi nuošaliame Ketčerio kalnų slėnyje, visai netoli nuo užtvindytos zonos, įsikūrę nedideliame šveicariškame šale. Netoliese buvo kaimelis iš kelių trobų, parduotuvės ir kavinės.

- Kur susiruošei? – prie vartų kelią jai pastojo sargybinis.

- Sveikas, Janai. Einu į kaimą. Gėralų atsargos eina į pabaigą.

- Būk gerutė, nupirk cigarečių.

- Žinoma, – Šarlotė paėmė pinigus, išėjo pro vartus, neskubėdama nužingsniavo kalnų takeliu žemyn, link kaimo. Tarp kaimo ir šale buvo pora kilometrų tankaus, tamsaus eglyno. Pusiaukelėje, kai jau nebesimatė virš vartų spingsinčio žiburio, mergina išsuko iš tako, nusėlino gilyn į mišką, baugščiai dairydamasi. Baisoka. Vėlus vakaras, tankus eglynas, tamsu, nors į akį durk…

- Labas, – iš tankmės staiga išniro tamsus šėšėlis. Iš netikėtumo Šarlotė vos neriktelėjo. Ji ir dabar dar nežinojo, su kokiais žmonėmis užvakar susidėjo. Policija? Saugumas? Nežinia. Aišku tik viena – jiems reikalingas O’Donelis. Pusiau išprotėjęs Melvilio universiteto filosofijos profesorius, kuriam nužudyti kelias dešimtis tūkstančių žmonių vardan savo idėjos – tas pats, kas jai tarakoną nuo virtuvės stalo nubraukti ir koja užminti. Vyrai, kurie užvakar ją užverbavo, ieško teroristo, kurio idėjos atviliojo šią naivią, patiklią studentę į partijos gretas, kur gyvenimas greit pavirto šlykščiu, prakaituotais tarpukojais dvokiančiu košmaru. Moteris šios gaujos teroristams – tai tik skylučių rinkinys, skirtas vyrams po žygio atpalaiduoti ar naujam žygiui paskatinti. Ir jokių šansų pabėgti, ištrūkti, pasitraukti, nebent kilpą ant kaklo užsinertum. Šitą niekšą Šarlotė dabar pačiam velniui parduotų.

- Sodyboje ramu, – tarė ji šėšėliui, nugalėjusi išgąstį. – Jis viduje. Smaginasi.

- O sargyba?

- Savo postuose. Ten, kur užvakar parodžiau schemoje.

- Labai gerai, – pagyrė šėšėlis. – Ar jis nieko nelaukia? Iš kaimo ar iš toliau šiąnakt pas jį niekas neatvyks?

- Neturėtų.

- Puiku, – sprendžiant iš balso, šėšėlis buvo labai patenkintas.

- O aš? Juk žadėjote padėti ištrūkti. Ką man dabar dary… - Šarlotė užsikirto, pastebėjusi šėšėlio rankoje kažką subolavus.

Peilis!

Šarlotė pastiro iš siaubo. Galas! Sužinojo viską, ko norėjo, o dabar, kai jam jos daugiau nebereikia,
paprasčiausiai šmaukštelės peiliu per gerklę, atsikratydamas nebereikalinga liudininke!

Višta tu, višta… - dar spėjo pagalvoti. – Bėgai nuo vilko, pataikei ant meškos…

Kol ji tarsi užhipnotizuota stebėjo peilį šėšėlio rankoje, už nugaros kažkas tyliai spragtelėjo. Šarlotė staiga nutirpo, apsvaigo ir nugarmėjo į juodą, gūdžią bedugnę.

Šėšėlis įjungė komunikatorių.

- Saliut, Zbignevai. Mikola skambina. Perduok Longui, kad monarchistą imsiu šiąnakt. Tuojau teleportuosiu tau merginą. Ji ilgą laiką šildė tam psichui lovą, turėtų nemažai žinoti apie jo reikaliukus. Vardas – Šarlotė…
piratas