DIEVAS SUKA KATARINKĄ
Skruzdė prie skruzdės,
ir skruzdė ant skruzdės,
ir bėganti skruzdė,
ir dar viena skubanti -
niekur nenuskuba
nieko nepakeičia
nieko nesutveria
nieko neapverčia -
laikas teka kaip tekėjęs -
stovi medžiai, žydi gėlės,
susivėlę beržų šakos -
susisukę pintys medžiuos
sau dainuoja Gvadalupę
tyli ežerai be upių
debe-sys drambliais didingai
žen-gia
va-
ka-
ruoss-
na...
Sau-lei leidžiantis žingsniuoja,
sau-į-
uoss-
tą
atsikandęs Mėnuo vėjo,
ir prarijęs gurkšnį viskio,
iš dienos šviesos auginto,
Saulės bačkose brandinto
pasigėrė trupučiuką,
ir praradęs Gvadalupę -
vieną šoną,
sudūlėjo -
dilti vėl, ir vėl
pradėjo -
skruzdės bėga skruzdės skuba,
laikas teka, tartum upė -
stovi medžiai,žydi gėlės -
susivėlę pievų vėlės pa-
var-
gau, - - sako pasakorius Dievas,
sukdamas Žemelę žalią,
aplink ašį, kaip avelę,
gindamas
ratu,
ratu,
iš nežinomų namų
___________________
2006 m. lapkričio 1 d.