memento mori 3

Suakmenėjusiu veidu laukdama prie mauzoliejaus Barbė springo užplūdusiu skausmu. Atrodė, kad ji pati dabar gulėtų tenai, toje pelenų dėžutėje. Išbūti viduje ji negalėjo. Baltų gvazdikų kvapas, žvakių šviesa, nuotrauka perrišta juodu kaspinu –nepakeliama.
  Ji jau buvo susitaikiusi su daugybe netekčių, tačiau ši, ši tokia ... tokia žudanti! Kai nežinai ko griebtis, kaip sapnas, tarsi sapnas.
  Eidama šlapiu Londono asfaltu ji vis atsigręžioja ir viliasi išvysti įsimintinų veido bruožų Muilo veidą. Jis dažnai ją šitaip sekdavo, o poto netikėtai atsidurdavo šalia, ir Barbė šį triuką jau perprato, kartais tai erzindavo. Bet dabar. Dabar atiduotų paskutines KOJINES , kad atsigręžusi pamatytų tą klastingą, „nusikaltimo vietoje pagautą“ šypseną. Bet jos nebuvo! Nebuvo! Kaip numalšinti tą viduje slypintį žvėriūkštį kuris neleidžia nurimti?  Kuris pats nežino ką daryti, kurioje vietoje apsistoti. Norisi jį užčiaupti, nuraminti.
  -Liaukis!-Barbė surinka,ir kaikurie gatvės žmonės, turintys daugiau laiko, pakelia į ją akis.
   „Fuckd‘p“
   Barbė prie savo buto užsuko į netoliese esančią užeigą ir paprašė stiklinės vandens. Ji laikė ją abiem rankom tvirtai suspaudusi ir ši netikėtai, kaip žaibo trenkta, suskilo į šipulius.
  Skaidrus stiklas, vandens ir kraujo tirpalas ant juodo baro. Žavu.
  Barbė atsiprašė ir išėjo. Ji buvo tokia įsitempusi, sumišusi, tuščia. Atrodė lyg neturi namų. Neturi kur eiti. Atrodo viskas išnyko. Absoliučiai viskas. Visas Londonas. Visa Anglija. Visa Europa. Visi kontinentai. Ji stovi viena plyname lauke. Nėra nei žolės. Tik žemė. Juoda žemė. Nei akmenų. Tik apvalus rutulys ant kurio yra tik ji viena. Ir viskas. Tuščia. Amžinai tuščia. Ji nejaučia pykčio. Pykčio tiems, kas tai padarė. Ji nejaučia nieko, nes visur tuščia. Visur. Ir joje. Ir netgi to rutulio, ant kurio ji stovi, vudus tuščias. Plonas, tuščiaviduris, juodu sluoksniu padengtas rutulys. Ir vienas tuščias žmogus. Žmogus?
prozaco karta