Tarp kitko kitomis dienomis
Buvo išvedamos naujos žmonių veislės,
Kryžminami padarai atspariomis ugniai kojomis
Ir padais, lyg druska nusėdusiais
Ant kaimynų slenksčių.

Sakė, galvoje gyvena paprasti vėžiagyviai,
Jie kvėpuoja žiaunomis, siurbia mintis tavo,
O langai pakirsdavo nosį –
Tokį baltą kalniuką, įsirėmusį į alyvas,
Niekada netapusias obelimis.

Griauždavo gerklę, kad šitų dienų kadrai,
Ištrinti muilo ir kitų šarmingų vyrų,
Išdžiūsta saulėje.
Vėliau išnešiojamos pro nuplikusį svietą.

Mano veislė ir likimas nesiskaičiuodavo proporcijomis,
Ir aukso pjūvis primindavo tik kūno linijas
Arba mėnulio tirpstančius kraterius.