Neišeiki, palauk, kol nuo lūpų tavų
aš nuskinsiu uogą, teptą medum.
Neišeiki, palauk, kol nuo tavo akių
liūdesį sau pasiimsiu.

Vienatvę kęsiu, kai viena paliksiu,
skaičiuodama dienas, naktis.
Atbėgsiu pievomis ir pasitiksiu,
kai akys vėl tave išvys.

Neišeiki, palauk, kol ištarsiu „myliu“
ne žodžiu, o akių žydrumu.
Neišeiki, palauk, nepaliki vienos
išdainuoti mūs meilės dainos...