Nuosėdos II
Aš pamečiau tave kišenėj...
Niekad neatminsiu dviračiu ieškot –
Rūdimis apaugusios grandinės
Įsipainiojo plaukuos.
Ir likau viena tarp žmonių,
Kurie drumzlėtus kavos puodelius
Plaunasi mano sieloj.
Jau rašau ne nuosėdom,
O grynu banalumo auksu
Ant savo kvailos karvės odos.
Ir nežinau, kodėl
Neliko nieko kvailo,
Ko nebūčiau sakiusi.