Sekmą dieną ėjau keliuku iš bažnyčios,
Ir, rodos, žvyras barstėsi po kojomis.
Užmynusi virves, į tolius sušukau netyčia –
Jei truks, tai mirs neliečiamas rytojus.

Ir laikraščiais rinkau akmenukus į kišenes,
Ginkdie, kad nepraleisčiau blizgančio ar purvino.
Žinojau – įspaudai juose į rytdieną nuves,
Ir elgetas užliesiu vakarykščiais turtais.

Tai bus ir saulė, nokstanti lyg vaisiaus oda,
Ir horizonto paukščiai, giedantys į žarą,
Ir turtais šiais didžiausias elgeta pralobęs,
Išeis į keturias puses, ir nebaisus bus vėjų karas.

Kuri kryptis pamos į kintantį pavasarį,
Ar neš į rudenio auksinę popietę,
Rodyklės nokstančios pavys, papasakos,
O jeigu ne, prabils naktis, žvaigždėm sulopyta.

Bet supratau, kad aš ėjau keliu iš pamaldų bažnyčios
Ir rytdieną lyg žvyrą kojomis voliojau.
Kitos dienos ne žaisliukas ir ne mano gryčia –
Elgetai neatiduosiu, auš neliečiamas rytojus.