Pažinki ugnį, šėlstančią nuo vėjo,
Priimk mane, kokia dabar esu.
Mačiau, kaip tu apdegintas kentėjai,
Bet aš vis vien nepaslėpiau liepsnų.

Tu būk vanduo, kiek kubile atšalęs,
Aš Tau sušoksiu šokį atšvaitų.
Tai bus naktis be svetimų ir salės,
Užtai tyloj kalbėsimės abu.

Tiesiog manęs nekeisk į ryto rasą,
Nors ji gaivins išvargusius padus,
Nes kai rytais šalia manęs nerasi –
Turėsi apsivilkti vėl ledus.