Tu – mano vizija sapnų slapčiausių,
tiktai sapne įsivaizduoti sau galiu,
kad naktį šventą vasaros trumpiausią
ieškot paparčio žiedo su tavim einu.

Ar suradai, kai be manęs ieškojai?
Tau skirto stebuklingo žiedo neturiu,
tiktai jausmus brangiausius dovanojau,
nors iš pasaulio kito tau esu.

Suklydusi gegutė vis kukavo,
skaičiavo mūsų mėnesius, metus,
svajas sudėjo ne į lizdą savo,
joms išsipildyti nėra jokių vilčių.

Pienių pūkais pavasaris išsklido,
palikęs virtinę nesuprastų jausmų,
skrendu į šalį nuo gegutės lizdo,
suku virš jo ir skrist tolyn turiu.

Pavasario kai žalias rūbas tirpsta,
atbėga vasara marga gėlių skraiste,
ji žavesiu savu tau neprilygsta –
gražiausia man spalva vilties žalia.

Tolyn nustumsiu laiko horizontą,
už jo pradingsta meilė ir svaja,
kaip nejauku palikt anoj palaukėj,
tai eikš arčiau ir apkabink mane.