Laikas: viena diena ir toje dienoje trys minutės.
Vieta: miesto pakraštys. Niūrus vieno kambario butas. Maža virtuvė su kėdėmis priešingose stalo pusėse...
Veikėjai: Jis ir Ji.

JI: JIS:
Tu taip arti, kad net užtrokšt galiu... Tu taip arti, kad liest galiu...
Reikėtų atsitraukt nuo jo, bet gal nemandagu? Aš taip beprotiškai tavęs geidžiu!
Jaučiuosi tarsi išsunkta – Tačiau tu kažkokia keista.
Dabar norėčiau likt viena. Pasiūlyt vyno gal, ar ką?
Neišgerta atšalo mano arbata... Velniop ta tavo arbata!
Tik šypteliu – man taip gaila tavęs: Liūdnoka tavo šypsena –
Net jei ir norėtum – nedrįsk liesti manęs! Norėčiau savo lūpomis pajusti ją!
Iš lėto stojuosi, atsiremiu į sieną, Ir mintyse jau sudėlioju šitą sceną,
Bet sugebu ištart: Bet išgirstu:
„Aš eisiu jau, dėkoju už šią dieną!“                                              „Aš eisiu jau, dėkoju už šią dieną!“

Ji: Skirtingi mes – aš išeinu...
Jis: Dar susitiksim – aš tikiu...