Baugus vėjo gausamas už lango. Tamsa. Keistas liūdesys beldžiasi į širdį. Šalta viduje. Kojos žengia tolyn sunkiais žingsniais. Akys ieško išeities. Kur ji? O tu nebežinai, dėl ko esi čia. Eini apsnigtu keliu ir ieškai, ir lauki. Ašaros nejučiomis rieda skruostais. Beriedėdamos žemyn jos sušąla į mažiukus ledukus. Tavo širdies ledukus. Sustirusiomis rankomis užsidengi veidą. Vėjas plaiksto baltą rūbą. Suklumpi. Neturi jėgų eiti tolyn. Nebeturi jėgų kovoti su nematoma jėga, žudančia tave iš vidaus. Suklupusi ištiesi rankas lyg sparnus ir veidu krenti į sniegą... Stengiesi nekvėpuoti, paskęsti savajame skausme ir svajonėse. Bet tau taip sunku. Stiprėjanti pūga, plaikstanti baltą rūbą, nerimsta. Ir tu trokšti, kad ji paimtų ir neštų tave ten, toli į nebūtį, į užmarštį. Neštų tave ten, kur niekada tavęs jau nebebūtų, ten, kur nieko neprisimintum, ten, kur jau niekada neverktum. Ir tu užmerki akis. Jauti, kaip lėtėja tavo širdis. Jauti, kaip tu grimzti į nebūtį, grimzti į amžiną miegą...
Taip tu ir lieki ten gulėti apsnigtam kely. Jau nieko nebejauti... Tavo širdis suplaka paskutinį kartą... Skruostais nurieda paskutinės ašaros. Tu užmiegi. Ir lieki ten, baltam kely, apklota baltu sniego patalu...