Tą vakarą Upė pajuto siaubingą nuovargį, jis laužė iš vidaus; ir ji net pagalvojo, jog laikas tą vidų išvežti į sąvartyną arba parduoti dalimis ir nusipirkti naują, geresnį, atitinkantį šiuolaikinius reikalavimus.

Ji jau seniai svajojo pakeisti save ir būti tikrąja Upe. Ta, kuri kaip gyvatė šliaužia pievomis ir kloniais, užvertusi vieną ilgą akį į dangų jį atspindi; o toje ilgoje akyje žaidžia spalvomis ribuliuojančios žuvys ir skleidžia džiaugsmą.

Gal todėl jai dabar taip liūdna, jog jos kertinė ankstesnio gyvenimo sąvoka buvo džiaugsmas? Dabar Upė supranta, kodėl vienoje religinėje bendruomenėje, kai jie stovėjo ratu susikibę už rankų, Upei palinkėjus džiaugsmo, ji buvo perverta įtariu žvilgsniu, kuris jai nežadėjo nieko gero. Spruko iš ten ir daugiau negrįžo.

Bet ilgainiui džiaugsmo sąvoka jos sode nunyko, kažkada buvęs kuplus, žydėjimo ir bičių dūzgimo pilnas medis virto nuobodžiu stagaru. Tiesa, džiaugsmo medis vis dar išleisdavo vieną kitą žalią šakelę.

Ji vėl apsirijo, prisivalgė riebių šprotų su sviestu ir suritino visą batoną. Keistai abejingu žvilgsniu pasižiūrėjo į maisto likučius. Norėjo išsivemti, bet žinojo, kad veidą ir vėl išmuš mažos raudonos dėmelės.

Ji jau merdėjo, Upės vaga baigė užsinešti ir užsitvenkti, vis daugėjo dumblo ir dvesiančių žuvų. Upėje laikėsi tamsus vanduo. Bet ji vis dar rašė vieną, paskutinį eilėraštį, niekaip negalėjo jo užbaigti. Eilėraštis palaikė jos gyvastį. Mat eilėraščiai mirdavo, vos tik jie būdavo parašyti, tiesa, Upė dar keletą valandų žiūrėdavo į ką tik parašytą eilėraštį tarsi užhipnotizuota, laikydavo rankose kaip ką tik išsiritusį paukščiuką, kalbindavo; atrodė, kad per tas kelias valandas ji buvo pasiruošusi išskobti visą eilėraščio prigimtį, išlaižyti jį iki pat dugno. Tačiau rytojaus dieną eilėraštis būdavo garantuotai miręs, ji dar bandydavo jį prikelti, myluodavo šaltą miruolį, bet tas likdavo užsisklendęs ir nepalenkiamas, o gal ten akimirką pasirodžiusi dvasia išgaruodavo, o gal tiesiog akimirką pabuvusi skrisdavo į kitus eilėraščius, pas kitus poetus.

Iš pradžių Upė nesuprato, kas vyksta. Ji niekaip negalėjo paaiškinti rytojaus dieną jaučiamo nusivylimo, kuris būdavo lygiai proporcingas jos patirtai euforijai. Negalėdama patikėti, ji skaitydavo žodžius, kurie nieko pernelyg kažko, gražaus ar išmintingo nereikšdavo, tiesiog tai buvo tušti žodžiai. Ir tie tušti žodžiai Upėje pasėdavo tuštumos sėklas. Tuštumos bokštai, kuriuose stūgavo įkalintas vėjas, dygo ir augo. Keista, bet tai tik sukeldavo naujo eilėraščio rašymo poreikį. Ir vėl būdavo lygiai tas pats. Dvasia žodžiuose ilgai neužsibūdavo. Ji skaitydavo ir skaitydavo savo eilėraščius, bandydama ten aptikti iššauktos dvasios pėdsakus, bet jų nelikdavo nė kvapo. Ji skaitydavo ir skaitydavo, narpliodama kiekvieną žodį, metaforą, emociją...

Kartą, jai gal tūkstantąjį kartą beskaitant savo eilėraščius, kilo nenumaldomas šleikštulio jausmas. Upę supykino. Tą vakarą ji išvėmė dalį save ir nesuvirškinamos tikrovės; jai kiek palengvėjo, nors veidą ir išmušė raudonos dėmelės. Ji suprato, kad eilėraščiai jai visiškai svetimi, ir kad galų gale, eilėraščiuose ji neranda savęs. Štai apie ką kalba, štai ko ji iš tiesų ieškojo! Nebuvo nė vieno, kuriame ji atrastų save, eilėraščiai jai buvo visiškai svetimi, ir dvasios galbūt ji nerado todėl, kad savo eilėraščių ji visiškai nepažinojo. O kad kažką atrastum pasaulyje, būtinai turi jį pažinoti. Upė suprato: ji nebuvo tapati savo eilėraščiams. Jos pačios parašyti eilėraščiai ją atstūmė, išspjovė iš savo vidurių, išstūmė kaip kokį svetimkūnį. Jos eilėraščiai, kuriuose jos nebuvo.

Taip, eilėraščiai ją paliko. Todėl paskutiniojo ji nepaleis, ji geriau jį nužudys, bet nepaleis, juk vos tik parašytas jis taps išsipildžiusiu, ir ji bus nebereikalinga. Todėl reikia tvirtai jį laikyti. Tiesa, ji jausdavo, kaip eilėraštis norėdavo išsprūsti iš Upės gniaužtų, vos tik jai šaudavo į galvą nebloga pabaiga. Bet kadangi pakankamai gera netiko, nes turėjo būti labai gera, eilėraščio Upė baigti niekaip negalėjo. Upė džiaugėsi. Ji kaip reikiant pričiupo eilėraštį.

Upė nutarė išeiti į miestą prasiblaškyti. Norėjo nueiti į parką pasiklausyti paukščiukų čiulbėjimo, o pasako tiesiai į dėvėtų prekių parduotuvę. Prisipirko krūvą drapanų po vieną litą. Išėjo, pajutusi nuovargį ir šleikštulį. Maišą sugrūdo į konteinerį. Vis tiek ji nebus graži. Jos veidas subjaurotas. Kavinėje nusiplovė rankas, paskui valandą bastėsi po miestą. Taip, ji tebėra mergaitė, nors jai jau dvidešimt aštuoneri metai.

Veidą jai sieros rūgštimi sugadino viena apgauta kalė. Upę ji sumaišė su kita mergina. Gerai, kad kliuvo nedaug, bet ir to užteko. Jai buvo dvidešimt, ji studijavo filologiją ir dirbo modelių agentūroje. Po to jos gyvenimo laivelis sudužo, jai liko tik skeveldros: nuotraukos, straipsniai, prisiminimai... Nelaimingąją kalę pasodino į kalėjimą, bet kas jai iš to, jei ji nebeturi veido ir turi nekaltybę.

Tiesa, Upei pavyko įsidarbinti lietuvių kalbos mokytoja. Ir dar, ji pradėjo rašyti eilėraščius, kurie jai atnešė tiek kančių ir vidinės sumaišties. Eilėraščiai buvo iš kito pasaulio, jie beldėsi į langus kaip vaikai kad beldžiasi žaisdami. Upė žaisdavo su eilėraščiais, prispausdavo jiems uodegas, bet prasmė ir eilėraščiai turi tokią driežo savybę: uodega visada nutrūksta ir jie atsiduria laisvėje. Kad gerai pričiuptum eilėraštį, reikia tam tikro meistriškumo.

Ir išties, eilėraštis, turėjęs tapti jos išsigelbėjimu, turėjo daugybę galimybių; ji nuolat jam nupjaudavo galvą, perdėliodavo vidurius, prikerkdavo po šešias kojas, kirpdavo kaip avį. Ji ir pati nepajuto kaip užsiaugino monstrą, kuri pati nejučiom nei iš šio nei iš to pradėjo vadinti Živile.

Živilė po truputį pradėjo reikšti teises į Upę. Upė užsikirsdavo vidury pamokos ir netyčia prisimindavo eilėraštį, pradėdavo galvoti, kokia galėtų būti stulbinanti jo pabaiga. Arba pabusdavo naktį, susapnavusi eilėraštį, o vėliau suprasdavo, jog tai tas pats eilėraštis, kurį ji rašo ir niekaip nepabaigia. Tai turėjo būti pats tikriausias ir geriausias jos eilėraštis, visų laikų poezijos ikona. Poezijos trupinius, likusius nuo susapnuoto lyg tai kito eilėraščio, tekdavo suvalgyti; paskubom susiberdavo į burną.

Živilės atakos nesiliovė, ji ėmė atvirai terorizuoti Upę,  o Upės galvoje sukosi vien mintys apie nepaprastą eilėraštį, ji kaip išprotėjusi pokalbio viduryje galėdavo pradėti deklamuoti savo nuostabiojo eilėraščio nuotrupas. Galų gale ji pradėjo girdėti balsą, Živilė pradėjo pasakoti, kokia ji turėtų būti. Živilė norėjo būti tokia graži, kokia anksčiau buvo Upė. Didelėmis akimis, kuriose tilptų dangus ir žemė. Kolegos į Upę pradėjo žiūrėti labai įtariai, jie netgi pradėjo galvoti, kad vargšei nelaimingai merginai pasimaišė. Be to, Upė pradėjo kalbėtis su savimi, tai yra ginčydavosi su kažkokia Živile.

Živilė buvo ištvirkusi, atvirai geidė žemiškų malonumų ir gėrybių. Ekstravagantiška ir įžūli ji nesibodėjo paaiškinti Upei, kaip reikia gyventi ir kokia yra vertybių skalė. Živilės kalbos paveikė Upę, ji pradėjo laisviau, užtikrinčiau jaustis, ir jos akyse net atsirado gudrios nepaklusnios kibirkštėlės, ypač kai ji žvelgdavo į taisyklių rinkinio “kaip gyventi” ir “kaip viskas turi būti” aiškintojus. Ir dar: Upei pradėjo netekti reikšmės kitų nuomonė, o kitų reikšmės ir nuomonė ją labai slėgė, labiau nei likę randai ant veido, labiau nei pažadėtoji gražuolės karūna.

Sekmadienio popietę Upė eilinį kartą dirbo prie eilėraščio; Živilė, pilna nenusakomos palaimos ir pilnatvės, snaudė. Upės nekaltybė virpėjo, ir jai šovė mintis, įžūli ir gėdinga, jog naktį jos veido nesimato. Nuo tos minties ji net iškaito, pasijuto kaip tikra nusikaltėlė ir pradėjo spoksoti į eilėraštį nieko nematančiomis akimis. Palietė, eilėraštis buvo sunkus, kaip lietaus pritvinkęs debesis, kaip žvilgantis metalo luitas. Živilė pabudo, ir nustebusi pažvelgė į Upę. Upė pradėjo kažką niūniuoti sau po nosimi. Živilė jai aiškino ir šaukė, kokia ji esanti kvailė, bet Upė jos nebegirdėjo. Ji girdėjo kažkokį aidą, bet negalėjo suprasti, kas tai.

Tą akimirką paskutinis eilėraštis, kad ir kaip tvirtai jį laikė Upė, išsprūdo, kaip ir visi kiti. Pasirodo, kad Monstras tebuvo mažas pilkas žvirbliukas, atkaklus ir gerai žinantis savo teises. Jis kažką sučikčirikavo ir lyg nieko nebūtų buvę išskrido pro atvirą langą.
- Živile, - ji pašaukė tyliai. – Živile, kur tu?
Upė visai nebepyko ant Živilės. Ji norėjo Živilę pakviesti nueiti prie upės ir parymoti ant jos kranto. Ilgai ilgai žiūrėti į sūkuriuojantį vandenį.
- Živile, nagi…
Bet ją pasitiko tik tyla. Ji vėl liko viena su savimi, be eilėraščio ir nemirusi. Rankose ji laikė savo veidą, aptemptą svetima oda. Ne toks jis jau ir randuotas.

Tą vakarą Upė ilgai buvo prie upės. Su upe jos sutarė, kad prasmės ieškojimas tai tik tam tikra dvasinio kanibalizmo atmaina. Naktį ji ilgai klausėsi per radiją grojamos muzikos. Nežinau, bet grojant vienam kūriniui, o tai tikriausiai nebuvo kažkokia ypatinga daina, Upė patyrė nepaprastos meilės antplūdį. Pajuto, jog atsidūrė už kūno ir, paneigusi visus gravitacijos dėsnius, pradėjo kilti vis aukštyn ir aukštyn. “Miriau” – pagalvojo ir išsigando. Kažkokia jėga ją nešė vis tolyn ir tolyn nuo šios žemės daiktų. Susitaikyti su mirimo faktu nebuvo ypatingai sunku: “ką gi, jei miriau, tai miriau”. Ir supratusi, kad daugiau nieko neliko, kad jos mirtis jau įvyko, pradėjo melstis: “Tėve mūsų…”, kol prasmego absoliučioje nebūtyje, kurioje nieko nebejautė.

Kitą dieną pasaulis jai regėjosi kažkoks plokščias, jai atrodė, kad gali peržengti medžius ir gatvę, ir pavasarį, ir atsidurti kitoje pasaulio pusėje; tas įspūdis po kelių dienų išnyko. Nuo to laiko Upė suprato, jog eilėraščiai yra nevalgomi, geriau nusipirkti apelsinų. Tiesa, ji ir toliau liesdavo eilėraščius ir jausdavo jų faktūrą, uostydavo juos, kvepiančius vanile, cinamonu ar imbieru. Kilnodavo iš vienos vietos į kitą, lankstydavo iš jų popierinius lėktuvėlius. Popieriniai lėktuvėliai smagiai skrisdavo, kol raidės baloje poetiškai išsiliedavo į mėlynas dėmes. Jos primindavo dangų.

Bet… žemė buvo jos pasirinkimas; ji net susirado vaikiną ir patyrė meilę. Tiesa, Upė žinojo, kad meilė – nuostabus laikinas dalykas, ir  nesuko galvos. Prisimindavo eilėraščių dvasią, o kartais ji priartėdavo taip arti, kaip išalkusi stirniukė prašanti duonos, taip arti, jog Upė galėdavo ją įsidėti į kišenę. Kur prie širdies. Ten dvasia išgužėdavo ir nieko nesakiusi išgaruodavo. Ir kiekvienas jų susitikimas vyko paskutinį kartą.

Paskui lydavo, ir galėjai matyti vaivorykštę.