Rašau, skaitau, braukau, trinu –
Šitaip kalbėti Tau – taip banalu, net per pigu...
Gal kada nors savo beprasmiu buvimu
Nebūsiu ten, kur būsi tu?
Tačiau dabar: leisk būt, meldžiu:

Būsiu lietum, kuris liečia tave.
Būsiu ašara tavo veide.
Būsiu tyla tavam kambary.
Būsiu visur, kur tik tu esi...
        
        Būsiu diena, būsiu naktis,
        Būsiu liepsna, gal net ugnis...
        Būsiu rasa tavo delne,
        Tik nebūsiu žeme, nes sutryptum mane...

Būsiu bet kuo, kad tik tapčiau Kažkuo:
Žiema, pavasaris arba ruduo...
Bet ne vasara, abiejų mūs liesta,
Po tavęs pasilikus beprasme žaizda...
         Vasara būsiu tik pati sau –
                          Tau ir be jos skausmo per daug...


P. S.: Svarbiausia tai, kad tokiu savo b u v i m u –
Neskaudinu brangių ir tebemylinčių mane žmonių.
Lai bus laimingi jie tikėdami, kad g y v e n u!