Belaisvius Artiomas tardė Ordino talkininko namuose, sostinės priemiestyje. Pirmasis į kambarį buvo atvestas Olsonas. Tardymui paruoštas išdavikas atsakinėjo į klausimus tiksliai ir neišsisukinėdamas.

- Mane šantažavo… - suvapėjo užtinusiomis kaip pas negrą lūpomis, paklaustas, kaip ryžosi tapti išdaviku. – Jie turi mane kompromituojančių nuotraukų. Pagrasino, kad paskelbs viešai!

Artiomas neklausinėjo, kas ten per nuotraukos. Ir taip aišku, jog ne šeimyniniai portretai. Smulkmenas vėliau išpešios kiti tardytojai, o Artiomui rūpi esmė.

Ką gi, Olsono baimė visiškai suprantama. Su iškrypėliais Maitrėjos monarchijos nesiterlioja. Geriausiu atveju Olsonas būtų pažymėtas – kaktoje ištatuiruotų ženklą, jog jis pavojingas visuomenei, ypač vaikams. Taip buvo žymimi nusikaltėliai viduramžiais, tik dabar ženklinama ne karšta geležimi. Blogiausiu atveju Marso monarchas jį visiškai izoliuotų – išsiųstų į Asteroidų Žiedą rūdos kasti ar nukištų į atkampų vienuolyną atgailauti ir gydytis.

- Kodėl bėgai būtent į Alveroną? – klausinėjo toliau Artiomas. – Tik todėl, jog čia – įvairaus plauko iškrypėlių rezervatas?

- Taip liepė Devisas.

- Kur dabar jo draugė Končita?

- Nežinau.

- Kokį vaidmenį šioje istorijoje vaidino Šulcas, su kuriuo žaidei golfą?

- Jis gavo nuotraukas.

- Iš kur?

- Padarė prieš šešerius metus Melvilyje.

- Šit kaip? Prieš šešerius metus lankeisi Alverone? Kokiu tikslu?

- Vykdžiau operaciją, kaip tu dabar. Tada buvau paprastas agentas. Į planetą atvykau su padirbtu Mokslo Kontrolės pareigūno žetonu ir atitinkama legenda.

Artiomas valandėlei susimąstė. Kuriems galams Šulcui – provincijos politikieriui, painioti į šantažo tinklą aukštą Mokslo Kontrolės pareigūną? Ką šis smulkus užkampio valdininkėlis rezgė? Juk negalėjo numatyti, kad po šešių metų Olsonas taps archyvo saugotoju.

- Kuo Šulcas buvo prieš šešerius metus?

- Alverono politinės žvalgybos šefas.

Dabar viskas atsistojo į savo vietas. Šnipai visada ieško progos įpainioti į savo voratinklį žymius vietinius ir užsienio veikėjus, įsegti į savo bylas kokią nors įtakingo asmens nuodėmę. Tai žvalgybininkų duona. Kompromatas gali dulkėti seife metų metus, juo žvalgai galbūt išvis niekad nepasinaudos, bet tegu sau guli, valgyt neprašo. Kas žino, kaip viskas susiklostys – gal ateis momentas, kai žvalgybai prireiks būtent to žmogaus paslaugos. O tada kompromatas bus panaudotas spaudimui ir šantažui. Sukompromitavęs Olsoną, Šulcas įsigijo potencialų pagalbininką galingoje tarptautinėje organizacijoje.

- Kaip Šulcas tave pričiupo?

- Tai įvyko viešbutyje, man miegant. Atvedė į numerį kelis vaikus, surežisavo spektaklį ir viską užfiksavo.

- Kietai miegi, tėvai.

- Jie mane nugirdė! Kažko į gėrimą įmaišė, kai vakarieniavau viešbučio restorane! – verksmingai pasiskundė Olsonas. – Pabudau tik kitą vidurdienį su pusiau plyštančia galva.

- Ir nieko neprisiminei?

- Ničnieko. Apie nuotraukų egzistavimą sužinojau tik tada, kai man jas atsiuntė Patrakėlė Končita.

- Ir iškart pridirbai kelnes.

- Žinoma, išsigandau! Juk pasikapstę giliau, policininkai ir žurnalistai sužinotų, jog aš tikrai myliu vaikus!

- Kad tu kur išvirkščias išsiverstum su tokia meile! – pasipiktino Artiomas. – Gerai, važiuojam toliau.
Papasakok, kaip Devisas ir Končita sužinojo, jog už 5000 šviesmečių nuo Marso gyvena kažkoks Šulcas, kuris turi Ordino archyvo saugotoją kompromituojančių nuotraukų.

- Nežinau.

- Kas dar be Šulco iš alveroniečių dirba Devisui?

- Nežinau.

- Klube kažkas norėjo tave nušauti. Kas gali norėti tavo mirties? Su kuo susipykai?

- Nežinau.

Apklausa įstrigo. Kad ir kaip Artiomas stengėsi išpešti daugiau žinių, Olsonas atkakliai kartojo tą patį “nežinau”. Artiomas neturėjo supratimo, kaip žmonės paruošiami tardymui, tačiau iš patirties žinojo, jog meluoti ar išsisukinėti žmogus, esantis tokioje būsenoje, negali. Jeigu sako “nežinau”, vadinasi, tikrai nežino, kaip atsakyti į klausimą.

Ką gi – jis žino tik tiek, kiek Devisas jam leido žinoti. Nelegalas nesidalijo savo paslaptimis su lošimo pėstininkais.

Baigęs darbą su marsiečiu, Artiomas papusryčiavo ir vėl grįžo į apklausai paskirtą kambarį. Olsono vietoje sėdėjo Emilis Sleiteris.

- Kuo užsiimi, vaikine? – kreipėsi į belaisvį Budrusis, krapštuku rakinėdamasis dantis ir spjaudydamas trupinius ant prišnerkštų grindų. – Žmones galabiji? Profesionalus kileris?

- Taip.

- Kas užsakė storulį iš “Saldžių nuodėmių”?

- Stivas.

- Koks Stivas?

- Stivenas Hartfordas.

- Kas jis per vienas?

- Mano mokytojas.

- Gal žinai, kam jam prireikė storulio mirties?

- Nežinau.

- Blogai, kad nežinai. Dirbi tik jam?

- Taip.

- Seniai?

- Trečias mėnuo.

Artiomas vėl stabtelėjo pamąstyti. Užsakovas neaiškina samdiniui, kodėl sumanė nudaigioti auką. Jis užsako ir užmoka pinigus. Na ir, suprantama, suteikia kileriui informaciją, kur jam ieškoti aukos, kaip geriau ją pasiekti.

Nejau iš šito galvažudžio tik tiek ir teišpešiu, kad Olsonas pasipainiojo po kojomis kažkokiam Stivenui Hartfordui? – nusivylė.

- Ką dar nužudei jo užsakymu?

- Parkerį, Lisovskį…

Visiškai nieko nesakančios pavardės.

- Lenartą, Heincą… - vardijo toliau Sleiteris. – Končitą…

- Stop! – net krūptelėjo Artiomas. – Kokią Končitą? Kaip atrodo? Ar panaši į Lotynų Amerikos
indėnę?

- Ką tokią? – nesuprato mokyklos nelankęs, apie jokias amerikas negirdėjęs alveronietis.

- Velniai tave griebtų… Hm… Gerai, pats ją apibūdink.

Sleiteris apibūdino. Taip. Tai Patrakėlė.

- Ką dar nudobei Hartfordo užsakymu?

- Po Končitos buvo Šulcas.

- Šulcas? Koks Šulcas? Sprogimas Sen Polo komerciniame rajone – tavo darbas?

- Mano.

B I N G O !

Po perkūnais! – ir nustebo, ir apsidžiaugė Artiomas. – Čia gi tikras Deviso sėbrų naikinimo konvejeris!

***

Ordino žvalgyba buvo laikoma viena informuočiausių tokio pobūdžio organizacijų pasaulyje, ji apraizgė savo informacijos rinkimo, vogimo ir pirkimo voratinkliu visas valstybes ir visas gyvenimo sritis. Ordino šniukštinėtojų darbo efektyvumu ir ypač operatyvumu Artiomas eilinį kartą pasigėrėjo, pamatęs pranešimą, kurį jam Centras per ryšininką atsiuntė jau po dviejų dienų.

Stiveno Hartfordo dosjė. Šaltiniai nenurodyti, bet sprendžiant pagal turinį, žinias apie šį Ordiną dominantį asmenį surinko Alverono saugume ir policijoje dirbantys informatoriai.

“Stivenas Hartfordas. Tikrasis vardas – Svenas Borgas. Gimė 489 metų sausio 25 dieną Fort Borgo rančoje (Vakarų Pakrantės gubernija).

Po tėvo Gustavo mirties ranča atiteko vyriausiajam broliui Pauliui, o Svenas trims metams užsiverbavo į armiją. Praėjus vieneriems tarnybos metams, mūšiuose su troliais pasižymėjusiam kariui vadovybė pasiūlė stoti į Fort Nikolajevo karo mokyklą karininko laipsniui gauti, tačiau Borgas atsisakė. Pasibaigus kontrakto terminui, 510-aisiais metais išėjo į atsargą.

511 metų pradžioje Borgas atidarė Melvilyje privačią sporto mokyklą, kurioje ruošė jaunuolius tarnybai armijoje bei specialiuose policijos daliniuose. Mokykla buvo visiškai legali, šiuo verslu verčiasi nemažai į atsargą išėjusių kariškių. Policija atkreipė dėmesį į Borgo mokyklą tada, kai gavo žinių, jog dauguma čia apmokytų jaunuolių papildo ne armijos ir ne policijos, bet Melvilio mafijos, čia vadinamos “Brolija”, smogikų gretas. Tam tikruose sluoksniuose Borgo mokykla garsėjo kaip vieta, kur neturtingi, iš getų kilę vaikinai galėjo už simbolinį mokestį pasiruošti labai pelningai tarnybai sostinės nusikaltėlių pasaulio bosams. Borgo “akademija” ruošė mafioziams aukščiausios klasės profesionalus.

Yra žinių, kad ryšius su “Brolija” Borgas užmezgė tarnybos armijoje metu, padėdamas sostinės nusikaltėliams pergabenti narkotikų žaliavas iš stepių ir Girios į Pakrantę. Tam jis naudojo armijos lėktuvus ir sraigtasparnius. Šią aferą tyręs karinės prokuratūros pulkininkas Jeitsas gana neaiškiomis aplinkybėmis nusižudė. Jo surinktuose dokumentuose nerasta jokių rimtų įkalčių.

512 metais policija Borgo mokyklą uždarė. Nepraėjo nė savaitė, o jis įkūrė kelionių agentūrą “Savaitgalio turas”. Nepaisant perpildytos turizmo rinkos, firma naujokė stebėtinai sparčiai suklestėjo. Netrukus Borgas jau valdė didžiulį viešbučių, restoranų, naktinių klubų ir lošimo namų tinklą, apimantį madingiausius Melvilio pusiasalio kurortus. Taip pat įsigijo nemažą oro laivyną, kurio dėka galėjo pristatyti klientą į savo viešbučius iš bet kurio Kontinento taško. Kalbėta, kad lėktuvais buvo vežami ne vien keleiviai ir jų lagaminai, tačiau kratos nedavė rezultatų. Taip pat kalbėta, jog per pasilinksminimo įstaigų tinklą jis išplauna milijonines “Brolijos” pinigų sumas. Įkalčių surinkti nepasisekė. Liudininkai tylėjo. Fort Nikolajeve leidžiamo populiaraus žurnalo “F. N. Ekspresas” redaktorius Malcevas, neatsargiai prasitaręs, jog laiko seife turizmo magnatą kompromituojančius dokumentus, nuskendo baseine, girtuokliaudamas su dviem abejotinos reputacijos aktorėmis. Jokio seifo jo namuose nerasta.

514 metais nugriaudėjo vadinamasis “Kosminio lifto” skandalas. Saugumas demaskavo gaują užsieniečių, kuri Alverono nusikaltėliams, besislapstantiems nuo policijos, pagelbėdavo pasprukti iš planetos ir apgyvendindavo juos kurioje nors demokratinėje kosminėje šalyje. Tyrimo metu paaiškėjo, kad bėglius su užsieniečiais suvesdavo Borgo žmonės. Tikriausiai bendravo su užsieniečiais ne tiek pasipelnyti norėdamas, kiek mėgindamas užmegzti kontaktus su tenykščiais nusikaltėliais ir išvesti Melvilio “Broliją” į tarptautinę areną.

Sunaikinus kosmitų gaują, virš Borgo, arba Hartfordo, kaip jį vadino “Brolijoje”, galvos pirmąsyk pakibo reali arešto grėsmė, todėl jis kuo skubiausiai pasitraukė į pogrindį, o tam, kad policija atsikabintų, paskleidė gandą, neva dėl sužlugdytos “Kosminio lifto” operacijos jį sunaikino “Brolija”. Reikia pripažinti, kad gandais policija patikėjo, Hartfordo paiešką nutraukė. Tyla truko daugiau kaip metus laiko.

515 metų pradžioje Rytų Pakrantės gubernijos stepėse, Novojaroslavlio rančoje buvo nužudytas įtakingas Rytų Pakrantės nusikaltėlių bosas Pirogovas, trukdęs “Brolijai” plėsti savo įtaką Rytuose.

Po dviejų menesių Rytų Berlyne ( Rytų Pakrantės gub. ) buvo nušautas saugumo agentas Vilkoksas, rinkęs žinias apie Melvilio mafijos skverbimasį į Rytus, bendradarbiavimą su kai kuriomis vietinėmis grupuotėmis, permetant dideles narkotikų siuntas iš Vakarų į Rytus, taip pat prievartaujant Rytų Berlyno maklerių kontoras prekiauti biržoje mafijai palankiomis sąlygomis.

Šias ir dar keturias žmogžudystes tarpusavyje siejo du bendri bruožai. Pirma – žuvo žmonės, rimtai trukdę sostinės nusikaltėliams įsigalėti rytinėse Kontinento pakrantėse. Antra – tas pats braižas. Policijai ir saugumai, taip pat ir kitiems nusikaltėlių klanams jis iki tol nebuvo žinomas, todėl visi nusprendė, jog “Brolija” pasiuntė Rytų Pakrantės siaubti kažkokį labai talentingą naujoką. Naujoko asmenybė buvo nustatyta visiškai atsitiktinai. Fort Nikolajevo policijai betardant karininką, pardavinėjantį nusikaltėliams ginklus, šis prašneko apie paimtų į nelaisvę trolių likvidavimo akcijas ir žudymo metodus. Vienas jų sutapo su Rytuose nužudytų žmonių mirties būdu. Spindulys į širdį ir nupjauta dešinė ausis – taip belaisvius žudė seržantas Svenas Borgas. Ausys jam buvo trofėjus – tarsi indėnui skalpas.

Sučiupti Rytuose stebuklingai “iš numirusiųjų prisikėlusį” turizmo magnatą nepasisekė. Jam būdingo braižo žmogžudysčių serija pasibaigė, kai “Brolija” galutinai įsigalėjo rytinėse gubernijose. Borgas-Hardfordas atliko jam patikėtą užduotį ir vėl pranyko. Kuo jis užsiima dabar, policija ir Alverono specialiosios tarnybos žinių neturi”.

Artiomas atsilošė krėsle, užsirūkė, susimąstė, įbedęs buką, nieko nematantį žvilgsnį į peleninę.

Hartfordas – toks pats kileris kaip ir Sleiteris, tik stambesnio kalibro, daug aukštesnio skrydžio paukštis. Priklauso galingiausiai nusikaltėlių grupuotei ir labai daug nuveikė jos labui, uždirbo ir išplovė “Brolijai” milijonus. Ar tai reiškia, kad “Brolija” kariauja su Deviso nelegalais?

Artiomas patenkintas nusišypsojo. “Brolijoje” Ordinas turi savų žmonių, kaip ir bet kurioje kitoje nusikaltėlių organizacijoje. Informatoriai seka, kad banditai nebendradarbiautų su mokslininkais. Dabar jie galės išsiaiškinti, kodėl sostinės nusikaltėliai naikina Deviso nelegalus. Juk norint sunaikinti priešą, pirmiausiai reikia jį surasti. Hartfordas žino, kaip juos surasti – pasiuntė Sleiterį nelegalų pėdomis, žinojo, kur ieškoti Končitos, Olsono ir kitų gaujos narių. Belieka paprašyti “Brolijoje” dirbančių saviškių, kad jie išsiaiškintų, ką žino Hartfordas.

Planas puikus, bet žlugo jau po minutės, kai to paties pranešimo gale Artiomas perskaitė dar vieną žinutę. Ją atsiuntė tie patys tarp gangsterių įsimaišę Budrieji.

“Prieš trejus metus, pasibaigus kovai dėl “Brolijos” įsigalėjimo Rytuose, Hartfordas atsidalijo nuo Melvilio klano ir įkūrė savarankišką organizaciją. Kuo ji užsiima, Melvilio nusikaltėliai nežino. Aišku tik tiek, kad Hartfordas nekonkuruoja su buvusiais savo sėbrais, kitaip sakant, neužsiima tradiciniais mafijos verslais – nereketuoja, neprekiauja moterimis, ginklais ir narkotikais, neužsiima finansinėmis machinacijomis”.

- Šūdas! – nusispjovė Artiomas, nusivylęs ir apmaudo pagautas.

Nelegalus medžioja ne “Brolija”. Ne Melvilio gangsteriai. Nelegalus žudo asmeniškai Hartfordas. Ir pabandyk dabar susigaudyti, kad gudrus, dėl ko šitas kileris susipjovė su Deviso šutve, ką jie dalijosi ir kuo nepasidalijo.