Apglėbk mane ledinėm savo rankom,
Sustingyki mane tuo veriančiu šalčiu!
Juk nesvarbu, ką viens kitam pasakėm,
Svarbu – tik visuomet išlikt savim pačiu.

Ateiki pas mane, nes aš jau nebelaukiu,
Nebeprisimenu tavų melsvų akių…
Lyg vėjas kaukiantis palaukėj –
Ilgiuos ir taip tavęs aš nekenčiu.

Ateiki į mane – many taip tuščia.
Lyg būčiau aš bedugnė, lyg erdvė…
Norėčiau tik pajust, kad tu čia,
Numirt akimirkai, po to atgyti vėl.

Paimk mane dabar, kol dar nevėlu,
Kol dar neužspringau savu skausmu…
Pabūkime mažais svajokliais vėlei,
Kad patikėčiau vaikišku sapnu.

Nebeturiu jėgų daugiau svajoti,
Pavirto naktys ilgesiu juodu.
Ir pavargau lyg šmėkla aš klajoti
Po tuos griuvėsius dužusių dienų.

Tik apkabink, aš nieko neprašau jau…
Nes supratau, kad nieko duoti negali.
Tiesiog tu išėjai iš manojo pasaulio,
Tapai toks nepasiekiamas – tu taip toli…

Nustojau aš tikėt „margais drugeliais“,
Nustojau aš svajot, nes neturiu jėgų…
Žinau, kad tavo kelias – tai ne mano kelias,
Ir likti su tavim aš negaliu.

Tik patikėk – širdies tu neišplėši
Ir neužgniauši tu manų jausmų.
Tiesiog išėjęs kartą – jau nebesugrįši,
Tau nebereik šeimos ir nebereik namų…