ALVERONAS (21)
Į didelius, prašmatnius rūmus panašus naktinio klubo “Saldžios nuodėmės” pastatas dunksojo planetos sostinės Melvilio centre, komercinio rajono dangoraižių papėdėje. Aukščiausios klasės pasilinksminimo įstaiga, skirta ypatingai solidžiai publikai. Lauke, priešais paradinį įėjimą – virtinė ilgų limuzinų, viduje – tikras Versalis. Emilis Sleiteris privairavo savo sportinį automobiliuką prie rūmų prieš pat prasidedant šou programai. Atidavė raktelius nuvairuotojui, kupinas pasitikėjimo savimi, tarsi lankytusi tokio lygio vietose kasdien, nužingsniavo tuštėjančiu vestibiuliu į pilnėjančią salę. Patarnautojas padėjo prietemoje susirasti iš anksto užsakytą staliuką netoli scenos. Kileris patogiai išsidrėbė krėsle, patraukė vyno, ėmė dairytis, ieškodamas tarp daugybės kasdien TV ekrane šmėžuojančių garsenybių įsimaišiusio atvykėlio iš kosmoso, kainuojančio tiek pat, kiek padorus namas gerame rajone. Arba kaip nuosavas reaktyvinis lėktuvas. Arba… Sleiteris kol kas pats dar nežinojo, ką pirks už pinigus, kuriais jį apipylė užsakovas.
Kitas profesionalus žmonių medžiotojas – Artiomas Volkovas – įsitaisė visai netoli Sleiterio. Kaip ir alveroniečio kilerio, saldžios nuodėmės jo absoliučiai nedomino. Kaip ir alveronietis kileris, Artiomas atėjo čia dirbti tiesioginio savo darbo.
Su savo ryšininku jis susisiekė tiesiai iš Stepės, tą pačią naktį, kai atgavo Ordino archyvą. Kur tas ryšininkas, vardu ar slapyvardžiu Maksas, ryšininkauja, Artiomas neturėjo žalio supratimo. Gal Heilyje, gal čia, Alverone, gal Saulės sistemoje, gal išvis kitoje Galaktikos spiralės vijoje. Policijai ir saugumui įkliuvęs Budrusis net ekstrasenso tardomas neišduos žmogaus, per kurį bendrauja su Centru, kadangi pats to nežino. Vadinasi, ir Centro atsekti neįmanoma. Konspiracija.
- Čia aš, Maksai. Turiu tau siurprizą. Toks žydras, skaidrus, nušlifuotas briliantiniu metodu, o viduje – inkliuzai.
- Kad tave velniai!
- Įdomu būtų sužinoti, kaip šie daikčiukai pakliuvo į rankas Alverono troliams. Kažkas kažkur kažkada gyrėsi, kad archyvo pagrobti neįmanoma.
- Kad tave velniai!
- Ką man dabar su jais daryti, a?
- Kad tave velniai! Palauk. Turiu skubiai informuoti apie radinį Centrą.
Artiomas išjungė komunikatorių. Miegas neėmė, nors pasivažinėjęs po stepę gerokai nuvargo. Koks gali būti miegas, kai po pagalve guli šitoks lobis?
Komunikatorius cyptelėjo po valandos. Maksas džiūgavo.
- Sveikinu, drauguži! Centre pokši šampano kamščiai. Tu, vyruti, išjudinai beviltiškai užbuksavusį tyrimą. Sprendžiant pagal numerius, kuriuos padiktavai – tai iš Marso neseniai dingęs archyvas.
Artiomas patenkintas išsišiepė. Vadinasi, tai tikrai archyvas, ne šiaip Budriųjų infokristalai su kokia nors visiškai nereikšminga informacija.
Dingsta ne tik nuosprendį gavęs mokslininkas, bet ir jo darbai. Konfiskuota informacija išslapstyta po visą Paukščių Taką, tūkstančiuose slaptaviečių. Išslaptinti žinias gali tik Centras. Tuomet žiniatinklyje staiga atsiranda tinklapis su atradimo, projekto ar technologijos aprašymu. Dovana tiems, kas pirmas šį tinklapį suras. Yra netgi prisisteigę firmų, medžiojančių tokias dovanas, o paskui patentuojančių savo vardu.
- Iš kokio Marso? – paklausė Artiomas. – Kosmose jų gyvas galas. Planetoms ir šiaip visokiems objektams vardus duodantys žmonės visai neturi fantazijos.
- Arba serga nostalgija paliktoms tėvynėms. Kalbu apie Saulės sistemos Marsą. – patikslino ryšininkas ir glaustai papasakojo apie saugyklos po Habibo kupolu apiplėšimą. Kotedžas po kupolu sudegė gaisro metu. Kartu su ugniagesiais degėsius naršę ir sijoję Budrieji labai greitai suprato, jog gaisras – tai tik bandymas užmaskuoti ginkluotą antpuolį, kurio metu buvo nušvilptas archyvas. Sijojant visas tas šiukšles, aptiktas vos vienas įkaltis, galintis atvesti pas nusikaltėlius. Užpuolikai kartu su kotedžu sudegino archyvo sargus ir mūšyje su jais žuvusius saviškius, tačiau neapsižiūrėjo vienam iš jų numauti nuo piršto sutuoktuvių žiedo. Šis buvo tučtuojau atiduotas bioenergetikams, kurie nustatė užpuoliko asmenybę.
- Psichometrija? – pasitikslino Artiomas.
- Aha, tai tas pats metodas, kai policijos bioenergetikas suranda nusikaltėlį ar be žinios dingusį žmogų čiupinėdamas drabužį ar kitą daiktą, ant kurio liko šeimininko energetinis pėdsakas. Šiuo kanalu prisijungus prie žmogaus energoinformacinio lauko, galima gauti visas norimas žinias, netgi jeigu tasai žmogus jau mirė.
- Kam priklausė žiedas?
- Ar esi girdėjęs apie Patrakėlę Končitą?
- Jupiterio piratė? Mačiau filmą apie ją.
- Žiedas priklausė vienam iš jos gaujos banditų.
Artiomas nustebo.
- Palauk. – nesuprato. – Nuo kada piratai pradėjo grobstyti mūsų archyvus? O gal Končitai juos kažkas užsakė?
- Teisingai mąstai. Piratams reikalingi pinigai, ne žinios. Piratai nesiterlios su archyvais – pelnas didelis, bet pernelyg rizikingas biznis, juk teks pyktis su Ordinu.
- Manau, užsakovo reikėtų paieškoti…
- Jis jau surastas. Marso biologas, vienas talentingiausių Saulės sistemoje. Jo pavardė – Devisas. Tas pats tipas, kuris išsitaškė Pilkosiose pelkėse.
- Nelegalas?
- Normalus mokslininkas nesikivirčys su inkvizicija ir Ordinu.
- Iš kur inkvizitoriai apie jį sužinojo?
- Jie aptiko Marso dykumoje ištisą tyrimų centrą, kuris, kaip neseniai išsiaiškinta, pastatytas už Deviso pinigus.
- Hm… Devisas žuvo pelkėse… O Končita? Sekate ją?
- Končita dingo. Olsonas, beje, irgi.
- O šitas kas per vienas?
- Slaptavietės sargas.
- Išdavikas?
- Įtariam, kad taip. Kažkas juk paruošė dirvą antpuoliui, sudarė Končitos vyrams sąlygas užklupti slėptuvės apsauginius nepasiruošusius. O paskui jis turbūt nusiplovė kartu su gyvais likusiais užpuolikais.
Artiomas nustebęs pakraipė galvą. Išdavystė? Budrieji dirba iš idėjos, o tokių nepapirksi. Vėlgi – kai žmogus turi sau už nugaros tokią galingą organizaciją – nelabai jį ir pagąsdinsi. O iš kitos pusės, Budrieji juk yra paprasti, normalūs žmonės, ne pusdieviai, neturintys jokių silpnybių. Matyt, Devisui su Končita pasisekė aptikti silpną Olsono vietelę – tada beliko paspausti, įvaryti žmogų į kampą.
- Apibendrinkim, Maksai. Archyvas dingo. Devisas žuvo. Končita ir išdavikas kažkur slapstosi. Visiškas Ordino fiasko. Švariai padirbėta. Visiškai neturim už ko užsikabinti.
- Svarbiausia, kad atgavome archyvą. O Končitą ir Olsoną surasim. Nesvarbu, po kiek laiko, bet surasim ir nubausim. Tu gi žinai – Budrieji kantrūs. Kaip žydai, kitados medžioję karinius nusikaltėlius…
Klubo salėje staiga užgriaudėjo muzika, užgeso šviesos. Liko degti tik žvakės ant staliukų. Švilpiant ir plojant publikai, prožektorių apšviestoje scenoje pasirodė šokėjai. Sužvigo elektrinės gitaros, sudundėjo būgnai, kilo toks triukšmas, tarsi dešimt sunkiojo metalo grupių vienu metu pjaustytų dešimt skirtingų kūrinių. O šokėjai scenoje ėmė išdarinėti tokius dalykus, kuriuos Heilio imperijos gyventojo Artiomo nuomone šiaip jau derėtų atlikti dviese, be to – lovoje.
Žiūrovai staugė ir ragino šokėjus, lyg sirgaliai per varžybas.
- Ko vėpsot, žiopliai?! Griebkit storulę!
- Mergos, guldykit jį!
- Durk šitai lentai į klyną! Štai šitaip!
Artiomas suglumęs apsidairė. Kas čia darosi?! Laukinių trolių gentis švenčia Vaisingumo orgiją?
Sleiteris knebinėjo šakute daržovių salotas ir lėtai kramtydamas tingiai dairėsi aplinkui. Veidas – visiškai bejausmis. Nuo mažens prie tokių vaizdų pripratęs. Įsijunk bet kurį Alverono TV kanalą – dar ne to prisižiūrėsi.
Ant scenos dėjosi velniai žino kas. Vyrai niurkė moteris, šios puldinėjo vyrus. Paskui pradėjo siautėti abiejų lyčių žydrieji. Po žydrūnų į sceną invalido vežimėlyje įrideno sukriošusį senį, kurį aptarnavo jai į proanūkes tinkanti mergužėlė. Kito vaizdelio pavadinimas – “Forto užpuolimas stepėje”. Trys gauruoti čiabuviai, tikrių tikriausi Stepės troliai, kokį pusvalandį maigė gležną moteriškę – “nužudyto ūkininko dukrą”. Toliau – “Trolių belaisvis”: gauja žalsvais gaurais apžėlusių klaikiai žvygaujančių trolių moterų ar patelių prievartavo raumeningą supermeną – “virš trolių kaimo numušto sraigtasparnio pilotą”. Paskui prasidėjo žaidimai su žalčiais, šunimis ir arkliais. Žodžiu, gašliausių seksualinių fantazijų festivalis.
Kas čia, po perkūnais, darosi? – visiškai suglumo Artiomas, kaip gyvas neregėjęs nieko panašaus. Surengtų kas tokią orgiją Heilyje – monarcho Guptos policija jau po penkių minučių visus išvaikytų. Organizatoriai atsidurtų cypėje, o žiūrovai – vienuolynuose, Maitrėjos šventikų ir psichiatrų globoje. Jeigu žmogus spiegia iš malonumo, stebėdamas prievartavimo sceną ar šuns sueitį su moterimi – su jo psichika kažkas negerai.
Visko pasitaiko šiame pasaulyje, tikriausiai ir maitrėjos šalyse yra vietų, kur paslapčia renkasi pasismaginti iškrypėliai, bet visiškai neįsivaizduojamas daiktas, kad šitoks renginys būtų surengtas sostinės centre, kad į šitokią orgiją visiškai nesislėpdama susirinktų visa šalies grietinėlė. Apsidairęs po salę, dar prieš prasidedant šou programai, Artiomas atpažino ne vieną TV ekrane matytą garsenybę – politikus, verslininkus, pop žvaigždes, žymius meninkus. Kokius sprendimus padarys toks politikas – iškrypėlis? Kokią reklamą ant normalių žmonių galvos užpils su rotveileriu mieganti verslininkė? Kokį mąstymo būdą pirš skaitytojui pedofilas rašytojas? Kokį meną išstatys parodoje nekrofilas tapytojas?
Šakės šitai tautai. Žuvis pūva nuo galvos.
Vos tik Artiomas šiaip ne taip susitaikė su faktu, jog teks dar kelias valandas kęsti visas šias bjaurastis, jam tučtuojau pateikė naują siurprizą. Iki pusės apsinuoginusi padavėja su liumpsinčiomis dešimties litrų kibiro talpos silikono pripumpuotomis krūtimis bumbtelėjo jam ant staliuko padėklą su firminiu klubo patiekalu. Artiomas nuvožė sidabrinį dangtį, išvertė akis, žiaugtelėjo, užsidengė delnu burną ir movė į tualetą, kuris, laimei, buvo visai šalia.
Ant padėklo puikavosi kažkuo įdarytas pyragas – meistriškai, kuo tiksliausiai atlikta moters tarpukojo kopija. Damas klubas vaišino vyrišku patiekalo variantu – dešrelėmis.
Išdurnėti galima! – žiaukčiojo į kriauklę heilietis, akies krašteliu budriai sekdamas tualeto kertėje aistringai besibučiuojančių vyrų porelę. – Orgija? Visiškas sugyvulėjimas? Velniai jų nematė, šitų barbarų, tegu kruša vienas kitą į šikną, jeigu nebemoka mylėtis kaip žmonės… Bet valgyti TĄ!!! – jam prieš akis vėl iškilo pyragas, plyšys jame, iš kurio varva klampus raudonas padažas ar įdaras… Vėl prapliupo tampytis, apsikabinęs kriauklę.
- Gal galiu kuo nors padėti, mielasis? – gundančiai viksėdamas klubais prisiartino vienas iš žydrūnų. – Kažką suvalgei? – su užuojauta paklausė.
- Dar nesuvalgiau. – su pasidygėjimu atšlijo Artiomas. – Paspringau mergystės plėve… Dink iš čia…
Grįžęs prie staliuko, užvožė dangčiu pyragą, apsidairė. Orgija tęsėsi. Žmonės tiesiog iš proto kraustėsi, kaip buvo smagu.
Olsoną Artiomas pamatė programai persiritus į antrąją pusę, jau gerokai po vidurnakčio. Išdavikas sėdėjo prie pat scenos ir godžiai vėpsojo, kaip vos už kelių metrų nuo jo, ant pakylos, milžinas trolis prievartauja paauglę. Iš malonumo marsiečiui net apatinė lūpa atsiknojo. Šluostėsi skepetaite išrasojusią plikę, akys degė lyg žarijos, visas net drebėjo – atrodė tuoj puls ant scenos, nustums šalin inkščiantį nevėkšlą trolį ir pats užguls mergaitę.
Iškrypėlis! – staiga viską suprato Artiomas. – Štai toji silpna Olsono vieta, apie kurią kažkokiu būdu sužinojo ir kurią saviems reikalams panaudojo Devisas ir Patrakėlė Končita.
Sleiteris irgi pastebėjo į šou pavėlavusį Olsoną. Prisimerkė, pervėrė marsietį grobį tyrinėjančio vanago žvilgsniu, lėtai atstūmė lėkštę, nusišluostė servetėle lūpas, atsistojo ir ėmė artintis prie scenos.
Į jo manevrus dėmesį atkreipė tik Artiomas, ir tai – atsitiktinai. Iš pradžių nustebo, pasekęs vyruko su kasele žvilgsnius, paskui sunerimo, čiupo komunikatorių, tarstelėjo kelias įsakmias frazes ir nusiramino, nors tolesni Sleiterio veiksmai visiškai patvirtino blogiausius Budriojo įtarimus: pamažu artėjo, laviruodamas tarp staliukų, prie Olsono, viena ranka – švarko kišenėje, kažką gniaužia joje… Vogčiomis apsidairė, pasitikrindamas, ar šėlstančioje minioje neatsirado besidominčių jo veiksmais, o taip pat numatydamas kelią atsitraukimui…
Iki Olsono staliuko beliko vos keli metrai, kai prie Sleiterio prisigretino du stambūs vyrai raudonais klubo apsauginių marškiniais. Į juos kileris nebuvo atkreipęs dėmesio, kaip ir į pusnuoges padavėjas. Grumtynių nebuvo. Nuo paralizatoriaus impulso Sleiterio kūnas suglebo, vyrai ištempė jį iš salės lyg mirtinai nusigėrusį klubo svečią. Artiomas su palengvėjimu atsiduso. Konkurentas, kad ir kas jis bebūtų, pašalintas. Dabar išdaviko eilė. O, velnias! Atsisuko į sceną ir nustėro: marsiečio prie staliuko nebėra!
- Šūdas! Nejaugi pasibaidė, plikis?! – iškošė pro dantis, sukiodamas galvą į visas puses, naršydamas akimis visas salės kertes. – Aha! Štai kur tavo basas pakaušis blykčioja…
Olsonas neskubėdamas slinko tarp staliukų link durų į vidines klubo patalpas, vesdamasis su savimi tą pačią mergaitę, kurią neseniai ant scenos prievartavo milžinas trolis. Artiomas nusekė iš paskos, palaukė dešimt minučių prie Olsono išsinuomoto numerio durų, duodamas laiko storuliui įsijausti, tada plonyčiu it siūlas spinduliosvaidžio impulsu išlydė spyną, tylutėliai ir vikriai lyg prityręs butų kraustytojas įsliuogė į numerį, kurį sudarė ankštas prieangis, milžiniškas miegamasis su didžiuliu, per pusę patalpos seksodromu, ir prašmatni vonia. Nieko daugiau tokiuse numeriuose besilinksminančiai “Saldžių nuodėmių” publikai nereikia.
Mergaitė vėl išrengta, pastatyta ant stalo, o marsietis, vis patraukdamas vyno iš litrinio butelio, jau gerokai apspangęs, tepliojo intymiausią jos vietelę kažkokiu kremu ar džemu, kad paskui tą kremą ar džemą nulaižytų. Vyrukas turi fantazija, nieko neprikiši – nepuolė lyg prasčiokas banaliai prievartauti, savo aistros tenkinti, tačiau nuo tokių fantazijų Artiomui vėl pasidarė negera. Per daug giliai jame įsišaknijusios Maitrėjos moralinės nuostatos. Ne dorovinės normos, ne draudimai, bet būtent vidinės nuostatos. Dorovinių normų galima nepaisyti, jas gali nustelbti stiprūs instinktai: bado spiriamas žmogelis anksčiau ar vėliau spjaus į moralinį draudimą vogti, jam gi valgyti norisi, jį užvaldė gyvybės išsaugojimo instinktas. Grėsmingi įstatymai – irgi niekai. Juk taip malonu juos sulaužyti, o paskui gudriai išsisukti nuo bausmės. Visai kas kita – įsitikinimai, tabu, įskiepyti žmogui kartu su motinos pienu. Kinijoje beveik nepasitaikydavo ir iki šiol retai pasitaiko išprievartavimų, kadangi kinai vyrai yra įsitikinę, jog neįmanoma patirti malonumo, jeigu tarp vyro ir moters nebus harmoningų, artimų santykių. Šiuolaikinėse maitrėjos tautose vyrauja panašus požiūris, todėl klubo vaidinimai ir marsiečio elgesys Artiomui sukėlė tokį pat pasibaisėjimą ir pasišlykštėjimą, kokį jaustų stebėdamas kaip tas pats Olsonas prievartauja savo motiną. Nors, tiesa sakant, ir tai Alverone jau nebelaikoma didele keistenybe…
Šiaip ne taip suėmęs save į rankas, Budrusis prisėlino prie įnikusio į malonų darbą, nieko aplinkui nematančio girto Olsono, vienu smūgiu patiesė jį ant kilimo. Įsitikinęs, kad marsietis atsijungė ilgam, nukėlė nuo stalo persigandusią mergytę, nutempė į vonią, pastatė po dušo srove.
- Prauskis. Kai baigsi – apsirenk ir dink iš čia. – tai sakydamas, padėjo ant drabužių krūvelės šimtinę, brūkštelėjo adresą. – Pasigauk taksi ir važiuok štai čia. – pridėjo raštelį su adresu prie banknoto. – Ten tave priglaus. Šie žmonės – mano draugai. – tuo adresu jis jau buvo nusiuntęs ne vieną stepėje išpirktą moterį. – Ar supratai?
Mergytė nedrąsiai linkterėjo.
Artiomas grįžo į miegamąjį, kurį laiką žvelgė į po kojomis tįsantį išdaviką.
Olsoną surasti padėjo jo paties neatsargumas.
Per visus 6 globalinius TV kanalus, transliuojančius laidas visam žemynui, naujienų laidose buvo parodytas interviu su Šiaurės Pakrantės gubernatoriumi Norbertu Šulcu. Pokalbis vyko golfo aikštyne. Politikas postringavo apie artėjančius rinkimus, gyrėsi, kiek daug per penkerius metus nuveikė gubernijos ir 30 milijonų gyventojų turinčio Sen Polo megapolio labui, kiek darbo vietų sukūrė, kiek procentų sumažino nusikalstatmumą. Už visa tai žmonės turi būti dėkingi Pažangos partijai. Paskui pradėjo bauginti teležiūrovus nelaimėmis, kurios guberniją užgrius, jeigu į valdžią prasibraus politiniai nemokšos iš konkuruojančių Progreso arba Šviesios Ateities partijų. Įprastas priešrinkiminis skiedalas. Rinkėjų smegenų plovimas. Demokratija. Bepigu kosminiams monarchams – paveldėjai sostą ir valdyk, nesukdamas galvos apie naujas kadencijas. O čia, Alverone, baisu kiek reikia pinigų ir nervų paaukoti, kol pasamdyti polittechnologai sugalvoja, kaip tave į viršų užkelti, kaip čia dar būtų galima rinkėjams galvas susukti… Kol partijos lyderis pliurpė, jo žaidimo partneriai – Sen Polo biznio tūzai, jo rinkiminės kampanijos sponsoriai, slampinėjo po pievutę ir nekantriai laukė, kada gi pagaliau žurnalistai išsinešdins iš aikštyno – juk rekia dar tiek daug visko aptarti. Investicijos, įdėtos į Šulcą turi atsipirkti. Čia juk ne kosminė monarchija, kur verslininkas yra visiškai beteisis, visiškai nušalintas nuo politikos. Čia Alveronas. Demokratija. Mes patys save valdom… Tą vakarą nė vienas jų dar nenujautė, jog kitą rytą Šulcą ištaškys sprogimas ir visos investicijos nueis šuniui ant uodegos… Tačiau Artiomui politika nerūpėjo, svarbiausia jo darbui buvo tai, jog tarp golfo žaidėjų šmėstelėjo Olsono veidas.
Kaip atrodo išdavikas, žino kiekvienas Budrusis – agentai, talkininkai ir informatoriai jau gavo portretus ir aprašymus. Signalai apie TV ekrane pasirodžiusį marsietį pasipylė iš visų Kontinento pakampų. Įvairiuose miestuose, miesteliuose, kaimuose, stepių dvaruose ir fortuose gyvenantys, laidą atsitiktinai ar neatsitiktinai žiūrėję ir išdaviką atpažinę informatoriai, talkininkai ir agentai nedelsdami puolė prie telefonų ir komunikatorių, susisiekė su savo ryšininkais. Šie persiuntė pranešimus Centrui. Centras peradresavo juos Artiomo ryšininkui Maksui, o Maksas informavo Artiomą. Tuo pat metu sukruto visi Sen Polo Budrieji – surado Olsoną, nustatė jo gyvenamą vietą, pradėjo sekti ir atlydėjo, besekdami, iki pat Melvilio, kur darbo ėmėsi pats Artiomas.
Nusprendęs, kad laikas paskubinti marsiečio peikėjimąsį, Artiomas smagiai spyrė į riebų užpakalį – net lašiniai per visą kūną nuraibuliavo.
- Kelkis meitėli! Judink savo taukus! Nagi!
Stenėdamas, spyrių vis paraginamas marsietis šiaip ne taip atsistojo keturpėsčias.
- Aš juk užmokėjau! – suinkštė, ieškodamas teisybės. – Turiu teisę… Dvi valandas… Oi! Dieve mano! Už ką?!
Artiomo batas eilinį kartą įsirėžė jam į užpakalį.
- Nusipirkai gyvą žaisliuką? Dviems valandoms? – kitas spyris kliuvo tarpukojui. Storulis sužviegė, griebėsi abiem rankomis už suniokotos aparatūros.
- Kelkis, užteks bliauti. – pavargo spardytis Artiomas, pats gerokai nustebintas tokio netikėto savo agresijos priepuolio. Turbūt pati aplinka šiame klube žmogų šitaip veikia. Žemiausių, gašliausių energijų prisigėrusios sienos bet ką gyvuliu ir žvėrimi pavers. Reikia būti labai stipriam, kad atsispirtum šitokiai galingai, šitiek metų besikaupusiai aurai.
Kūkčiodamas, aimanuodamas, spjaudydamasis kraujais marsietis šiaip ne taip užsirepečkojo ant fotelio.
- Ko tu nori? – sukuždėjo, vos judindamas kažkurio spyrio į košę sutraiškytas lūpas. – Pinigų? Imk visus!
- Daug turi? – pasmalsavo Artiomas.
- Su savimi – penkis tūkstančius. Piniginėje… - akyse blyksterėjo viltis išsigelbėti, atsikratyti pagaliau šituo baisiu žmogumi.
- Aš ne plėšikas.
Olsonas sudejavo. Jis visiškai nesuprato, ko įsibrovėlis iš jo nori, už ką ruošiasi suluošinti, jei dar nesuluošino.
Artiomas staiga čiupo jam už ausų, prisitraukė kruviną, išpurtusią marmūzę arčiau.
- Grąžink Budriojo žetoną, Jude.
Olsono akys išvirto iš siaubo. Tai – galas. Galas viskam. Atrodė, kad žvelgdamas į Artiomą, staiga išvydo dalgį galandančią Giltinę.
Artiomas paleido ausis, stumtelėjo galvą šalin nuo savęs, kad Olsonas nešnopuotų vynu jam į nosį.
- Neilgai pasidžiaugei trisdešimčia Deviso sidabrinių. Kur žetonas?
Olsonas akimis parodė palovyje sumestus drabužius. Ant fotelio ir kilimo čiurkštelėjo srovė – iš to siaubo staiga atsipalaidavo šlapimo pūslė. Artiomas vos spėjo atšokti į šalį.
Žetoną rado piniginėje. Nekaltos išvaizdos medalionas su informacinio kristalo akute, kurioje įrašyti užšifruoti duomenys apie Budrųjį Olsoną. Ordino nario pažymėjimas ir tuo pat metu – kažkas panašaus į žetonus, kuriuos nešioja kareiviai, kad jiems žuvus, galima būtų nustatyti tapatybę.
- Paimkit jį, vyrai. – tarstelėjo į komunikatorių.
Po kelių minučių į numerį įžengė tie patys raudonmarškiniai. Artiomas nuėjo į vonią. Mergytė buvo nusipraususi, apsirengusi, sėdėjo kamputyje, nuleidusi galvą. Pamačiusi Artiomą, krūptelėjo. Iš veido buvo labai panaši į Sofiją – “Taigos” šeimininko Niko dvylikametę dukrelę. Kokie skirtingi likimai...- pagalvojo Artiomas, palyginęs abi tokias panašias, bet skirtinguose pasauliuose gyvenančias bendraamžes.
- Viskas bus gerai, košmaras baigtas. – paglostė galvą mergytei ir tuojau pat atitraukė ranką, mat nuo tokio visiškai nekalto, tėviško prisilietimo ji visa susigūžė, išsigandusi sužiuro į Artiomą: ar nepradės šitas dėdė grabinėtis, kaip storulis?
- Eime. – burbtelėjo dar labiau paniuręs, daugiau jos nebegąsdindamas. – Ech, vaikuti, vaikuti… Ir už kokias gi praeito gyvenimo ar tėvelių nuodėmes Viešpats atsiuntė tave kentėti į šitą gyvulių planetą? – tyliai atsiduso.
Raudonmarškiniai baigė rengti pusiau nualpusį Olsoną, čiupo už pažastų, išnešė iš numerio tarsi kruviną skerdienos gabalą, įvyniotą į skudurus.
Su išdaviku baigta.