tikriausiai galėčiau nusijuokti
iš tų lapelių ant šaldytuvo ir ant grindų
kuriuose pasižymi –
sumirksėti ne rečiau kaip kartą per dešimt sekundžių
netapatinti savo akiduobių su lietum

jei panorėčiau tavo chaose rasčiau tvarką
o tobulybėj betvarkę
suskirstyčiau viską į dvi lentynas
ir liepčiau kiekvieną rytą vakarą rinktis –
šiandien gyvensim kaip vystanti puokštė
ar vanduo kuris dar neįpiltas į vazą išgaruoja

o jei žinočiau kad saulė ten pat matoma ir šiaurėj
susikraučiau lagaminus ir palikčiau tave ant žemės
subadytos batelių kulniukais

arba galėčiau padaryti cak cak cak liežuviu
ir parašyti naują eilėraštį
tik abu tebežinom – tu pranašesnis už mane
vien žinojimu kad Andromedos ūkas per toli
kad galėčiau paslėpti save nuo savęs