Mano paukštis
Kai pakilau ir norėjau eiti, pajutau, kad eiti nebegalėsiu.
– Paduokit lazdą! – net nepajutau, kaip riktelėjau. Sau, nes aplinkui nebuvo nieko. Stovėjau vienas pačiame dangaus pakraštyje – savo praeity.
„Kodėl? Juk visada ėjau, visada kam nors manęs reikėjo, o dabar, kai...“ – sunkios mintys prispaudė mane prie žvaigždės.
Dangus prakaitavo tamsiai mėlynais dryžiais – lijo. Buvo diena, ir visi nakties paukščiai pasakojo medžiams savo likimus. Visi. Nesimatė tik manojo.
„Vėluoja. Vėl vėluoja“ – pagalvojau.
Vakare, kuomet sunkiais, nuo minčių išpampusiais pirštais glosčiau savo ką tik išdrožtą lazdą (gal vėl prireiks), užsuko praeivis. Tylėdamas padėjo prie mano kojų atneštą daiktą ir nueidamas lyg tarp kitko burbtelėjo:
– Nuskendo. Radau.
Liūdnomis akimis ir drėgna šypsena į mane žiūrėjo mano paukštis – mano praeitis.