memento mori 2

Po ilgo mašinos kankinimo pagaliau pasigirdo tas, šįkart ausiai ypač malonus garsas. Užsivedė. „Velniai griebtų,senas kaip močiutės kojinės kledaras“-mąstė Muilas. Išsukęs iš kiemo jis vargais negalais jau rieda link Metropolio gatvės galo. Rytinė Londono saulė jau gana ilgai šildė kvailų amerikiečių nugaras prie pusritinio bulvaro. Taip keliaudamas link sutartos vietos, pro purvinus mašinos ir savo saulės akinių stiklus, stebėjo žmones. Visi su savo problemomis ir rūpesčiais. Niekas nepastebi tokių paprastų dulkių kaip jis, bet smagu kartais būti nematomam. Nors tarp prašmatnių bankininkų mašinų jo senas volvo gan traukė akį. Rytinis Londono šurmulys. Alkani žvilgsniai. Skubūs žingsniai. Viskas dega. O volvo daugiau kaip 40km. per valandą skubėti nenori. „Vėluoju“.
Pastatęs mašiną stovėjimo aikštelėje virš prekybos centro, patraukė link „Sudegusio parko“. Jis taip vadinamas jau keliasdešimt metų, kai ten nuolat kasnors nutinka: dega suolas, žolė, apiplėšiami ir prievartaujami žmonės. Sudegęs parkas senei vengiamas aukštuomenės, tačiau kitiems tai puiki laiko stūmimo vieta. Policija ten nebepatruliuoja, beviltiška ką nors keisti.
Įėjęs pro aprūdijusius, girgždančius vartelius, patraukė prie vis dar kažkodėl dirbančios užkandinės parko pakraštyje. Nors ji jau senei baigia sugriūti, joje kažkodėl atsiranda vienas kitas lankytojas. Padavėja ta pati-jau kokie dešimt metų nesikeičia, žmonės pripranta prie gyvenimo kasdienybės.
Prisiklausęs keiksmažodžių,ir sulaukęs ne vieno ir ne dviejų pasiūlymų dozės ar nakties, pagaliau priėjo iš toli dvokiančią užkandinę. Pastūmęs riebaluotas, pajuodusias duris, pasisveikino su padavėja, kuri jį tikriausiai pažysta. Apsižvalgė, tačiau neišvydo to, ko ieškojo. Jis vėluoja, bet jų nesimatė. Užsisakęs kavos, prisėdo prie vieno iš stalelių, su baltai žalia , languota staltiese. Delnai ėmė prakaituoti, veidas užkaito. Suskambėjo varpelis prie durų ir jis skubiai pakėlė akis su žvilgsniu prisunktu baimės ir vilties. Taip. Tai jie. Padavėja atnešusi kavą smalsiai stebėjo į ką jis taip spokso, tačiau grįžo prie darbo- vakarykštės humoro laidos kartojimo.
Aukštas, smulkus, ilgų rankų ir kojų, didžiulių,rausvų išplėstų akių, siaurų lūpų, trumpai kirptų šviesių,netgi baltų, plaukų vyras.(Muilui greitai šmėstelėjo galvoje jog jis albinosas) . Apsivilkęs juodą odinį paltą. Šalia jo buvusios moters jis nespėjo apžiūrėti. Vyras ramiai linguodamas, su kreiva šypsena priėjo, ir suvarė riebų namų virtuvės peilį Muilui į prieširdį. Muilas pajuto šiltą kraujo srovę sau prie krūtinės, jo marškiniai greitai persisunkė.
Sakoma, kad prieš mirtį žmogui prabėga visas gyvenimas. Nė velnio. Muilas prieš akis išvydo tik Barbę, žaviai besišypsančią, kedenančią savo banguotus geltonus plaukus. Jam taip pat pavyko dar išspausti šypseną-kaip nesišypsosi prieš tokį Dievo(gal Velnio) sutvėrimą. Per paskutines agonijos sekundes jis skausmo jau nejautė, skaudėjo tik todėl, kad jau nepamatys Barbės, po šimts, gyventi, nors ir taip sudėtingai, buvo gera...
Muilas kaire ranka laikydamasis už širdies užkrito ant stalo. Anuodu jau buvo papustę padus. Be jokio riksmo, be žodžio. Visi sužiuro tik tuomet, kai Muilas trinktelėjo galva į stalą.
prozaco karta