Miesto karuselėje supasi žmonės,
Išvargę, suplukę, be virpesio šilto,
Ir naktį ateinančią pirštais užstoja,
Lyg ji neapgaubtų laukiančių tilto.

Nemiega ir stotys – bijo pralošti
Iš miesto išvykstantį kreivą keleivį.
Nulinkęs lyg medis, lyg senas vijoklis,
Bet miestui ir žylančio, merdinčio reikia.

Taip skubantys naktį pralekia dieną,
Nemato, kaip žaidžia perskilusi saulė,
Kaip gaudžia iš ryto varpai baltasieniai,
Ir griūva iš lėto sekundžių kariaunos.

Nes sukasi, vejasi, nieko nemato,
Nereikia žmonėms, maldų jiems nereikia.
Skaičiuoja sekundes, į maišgalius deda
Ligotas žmogus, nuo miesto apsvaigęs.