Lisabonoj dainavo geltoni tramvajai, į statų kalna kildami.
Ten buvo du kalėjimai. Vienas – vagims.
Jie mojavo pro langų grotas.
Šūkčiojo: nufotografuok mus!

„Kitame sedėjo karaliai“, - išsiviepė kontrolierius.
Aš mačiau fasadus, fasadus, fasadus,
Aukštai prie vieno stovėjo vyras,
Prie akių prisidėjęs žiūronus žvelgė į jūrą.

Žydrumoj kabojo marškiniai. Mūrai buvo įkaitę.
Musės skaitinėjo mikroskopinius romanus.
Po penkerių metų paklausiau vienos damos iš Alantejo:
„Ar visa tai tiesa, ar aš tik sapnavau?“