4 skyrius. Vraburgietis sulaukia svečių

Saiko suspardymas Vraburgiečiui toli gražu nebuvo vien būdas nubausti vaikiną „už netinkamą elgesį“ (kuo dažniau Vraburgietis mintyse kartojo šiuos žodžius, tuo labiau jie jam patikdavo). Visai ne – šis galingas spyris silpnesnei būtybei, numatytas iškart, vos tą būtybę pamačius, riteriui reiškė kone tobulą šaunios dienos pabaigą. „ Kad mane kur! Na ir dienelės! “, - linksmai mąstė Vraburgietis ant savo kaulėto kuino keliaudamas atgal bokštan. – „Ryte gerokai išgėriau, (juk man – tikram vyrui – tai leistina ir netgi privaloma), vėliau jodinėjau apžiūrinėdamas savo „valdas“. Esu kažkokios ten giminės palikuonis, todėl tai irgi įtraukta į būtiniausių ceremonijų sąrašą. Na, o galiausiai, vakare, sumušiau tą nelemtą šuvą Saikį. Gavo, ko nusipelnė. “ Vraburgietis sugriežė dantimis ir taip suspaudė vadžias, kad tos tiesiog prilipo prie purvinų prakaituotų pirštinių. Na, ir kas, kad jo šiandieninis grobis negausus? Užtat koks grobis - pats Saikas! Nekenčiamiausias iš nekenčiamiausių, padūkęs šunėkas tarp paklusnių vergų rujos. O taip, Vraburgietis puikiausiai juto: juto, kaip tas ūkininkiūkštis nusiteikęs jo, didžiojo kaimo siaubo, atžvilgiu - nors ir nepasižymėdamas protu, Vraburgietis buvo tironas – o tironai visada nujaučia kad ir menkiausio pasipriešinimo sėklą.
Šiuo atveju tos sėklos vardas buvo Saikas.
Pasiekęs pilį ir pririšęs kuiną jos priestate – purviname bei ankštame tvarte, storasis riteris nieko nelaukdamas movė tiesiai į viršutinį aukštą. Štai šioje salėje, kurios kampuose stovėjo po kelias vyno statines, o vidury savo šeimininko svorio laukė juodas krėslas, Vraburgietis ketino praleisti ateinančią naktį, o gal ir visą rytojų.
Storulis metė savo kardą ant grindų, nusivilko rūdijančius šarvus, prisipylė seną varinę taurę vyno ir dribo krėslan. Gurkšnis po gurkšnio ir indas jo rankose liko tuščias. Ne bėda! Statinėje yra dar: lak, kiek nori. Pernai, keliaujantiems pirkliams pardavęs iš vietinių prisigrobto turto, šio gėrimo gavo tiek, kad galima butų kaimą nugirdyti. Tačiau Vraburgietis nesuko sau galvos dėl tokių milžiniškų atsargų – ko jau ko, o alkoholio niekada nebus per daug. Ištuštinęs pirmą taurę, užsigeidi antros; pabaigęs antrą, nori trečios; po trečios atrodo, kad tilps dar penkios, o po dešimtos net liauniesi skaičiavęs. Dar vėliau suvoki, kad taurė – ta tarpininkė tarp tavęs ir statinės - yra grynų gryniausia apgavikė, todėl meti ją lauk ir laki tiesiai iš statinės tol, kol pažaliuoji ir drimbi be sąmonės. Rytą bus bloga, labai bloga (ir vienintelis būdas nors dalinai atsikratyti to blogumo – išgerti daugiau arba ką nors gerokai prikulti), bet užtat dabar, dabar...
Taigi, toks įprastas girtavimo scenarijus žadėjo pasikartot ir šiandien. Tačiau, kaip bebūtų keista, gėrimas šįsyk nesuteikė jokio malonumo. Anksčiau jis atsivesdavo linksmumą arba malonų svaigulį, o šiuo metu Vraburgietis siurbė vien susierzinimą ir pyktį. Po kiekvieno mauko vis labiau norėjosi ką nors sudaužyti kumščiais: kad ir sienas ar tą pačią statinę.
„Kas gi čia? Juk vynas – artimiausias draugas, jis negali įplieksti tiek pykčio. Ne, tai kažkas kito. “
Riteris ėjo iš proto norėdamas atkasti šios neįprastos nuotaikos priežastį... kol galiausiai į mintis grįžo Saikas.
I r Vraburgietis suprato.
„Tas šunėkas per mažai gavo, “- mąstė jis. –„Kas čia yra? Vienas spyris už tokį didžiulį įžeidimą?! Reikėjo keturių, penkių... ne, šimto spyrių. O gal dar daugiau? O tas vienas spyris – grynų gryniausia nesąmonė. Po velnių, pasielgiau kaip boba. Galėčiau taip suspardyti bet ką, o šunėkas privalo gauti šimtąkart daugiau. “
Riteris neatsiminė, kiek metų „karaliavo“ šitame kaime, bet tai prasidėjo tikrai labai seniai. Ir kiekvienas valstietukas privalėjo žinoti savo vietą. Nesurastum čia žmogaus, kuris nebuvo ragavęs kietos Vraburgiečios rankos ir nebijotų artėjančių kanopų bildesio. Nesurastum čia žmogaus, kurio akyse įsižiebtų kažkas be bailaus paklusnumo, kai storulis iškeldavo smūgiui paruoštą kumštį... Tačiau Saikas buvo kitoks. Aišku, jis bijojo, bet jo žvilgsnyje buvo dar kažkas, nuolat augantis. Kažkas, ko Vraburgietis anksčiau nesutiko...
Riteris atsikėlė ir svirduliuodamas ėmė vaikštinėti po šią tamsią, niūrią, alkoholio tvaiko prisigėrusią salę. Protarpiais sustodavo ir kumščiu suduodavo per krėslą. Erzulys vis augo nelyginant kokia įkyri piktžolė ir Vraburgietis mąstė (o tai jam buvo sunku ir nemalonu), kaip jo atsikratyti.
„Ką gi daryti, a? Ką gi daryti? “
Pagaliau riteris liovėsi žingsniais matuoti salę, o jo veidą „papuošė“ bjauri šypsena. Trindamas rankas vyras sugrįžo prie krėslo ir atsisėdo – sprendimas surastas!
„Taip, taip, tai turėtų būti malonu, “- galvojo jis. -„Tiesą sakant niekada nebuvau to bandęs, bet, po velnių, turėtų būti gera. Galų gale, juk visada būna pirmas kartas, a? “
Vraburgietis sugriebė ant grindų gulėjusį kalaviją ir ėmė jį vartyti rankose.
- Na, Saikai, berniuk, štai ir baigsis tavo dienelės. Teks atsisveikint su šiuo pasauliu. Pats kaltas, nelaimingas išgama. O ką tu galvojai, a?
Vraburgietis pratįsai atsiriaugėjo ir toliau varė savo monologą:
- Juk man to niekas neuždraus, a? Ir teismo vėliau nesuruoš. Tik dar labiau išsigąs ir gerbs mane, vyrą mūrą... Taigi ruoškis. Ar ruošiesi?
Storulis nusvirduliavo prie mažyčio šiaurės lango, nusprendęs pamatyti Saiko trobesius ir pasidžiaugti, įsivaizduodamas, kas rytoj, jam apsilankius, tenai įvyks. Bet žvilgtelėjęs laukan, riteris taip sutriko, kad paleido dar vieną garsų riaugtelėjimą.
Visas Saiko namelis, kažkada ramus mažas būstelis, buvo virtęs milžinišku degančiu fakelu, naikinančiu patį save: sienų rąstai jau griuvo į šalis apimti pragaištingų liepsnų, o netrukus nusviro ir visas pleškantis stogas. Nors danguje ir blausiai švietė mėnulis, bet naktis yra naktis, todėl siaubingas gaisro vaizdas atrodė šimtąkart ryškesnis, nei jis atrodytų dieną.
- Pala, pala, kaip čia?.. - murmėjo nustebęs Vraburgietis. Liepsnos prikaustė buką riterio žvilgsnį ir, kas nebūdinga girtam, storulis kurį laiką stovėjo visiškai tiesus, nesvirduliuodamas.
Tik po kelių minučių vyras ėmė svarstyti, kas ir kodėl atsitiko: tarkime, Saikas „prisižaidė“ su malkomis bei ugnimi ir netyčia padegė savo trobą. Kažkoks nelemtas rąstas užgriuvo jį, ir ūkininkiūkštis nesugebėjo prisišaukti pagalbos, nes gyvena tolėliau nuo kitų. Tad ir nebuvo kam gesinti gaisro. Taigi, Saikas mirė kęsdamas kraupų skausmą. Kas gali būti geriau?
- Iš tikrųjų, kas gali būti geriau, a? – kvatojo Vraburgietis. – Net aš nebūčiau įdomiau sugalvojęs. Baisi mirtis nuo ugnies – čia tai šauni pabaiga! Čia tai šauni pabaiga, velniai rautų! Pagaliau atsikračiau to niekingo šunėko. Dabar galėsiu... Bet, pala, kas gi čia, a?
Netikėtai vyriškis pastebėjo kažkokius neaiškius siluetus. Gal keturios ar penkios tamsios dėmės, lėtai besisukančios aplink degantį būstą. Štai viena lėtai juda iš kairės į dešinę, kol galiausiai dingsta tamsoje. Kitos trys seka jai iš paskos, tuo tarpu šalia pasirodo penkta... Vraburgietis bandė spėlioti, tačiau bergždžiai.
- Žmonės? Ne, per dideli. Vilkai? Kažkodėl nepanašūs. Meškos? Bet tos taip nevaikšto... Et, supratau: čia vynas, - pagaliau numojo ranka jis. Tai pasakęs, prisiminė kai ką nežmoniškai svarbaus ir movė atgal prie statinės. Dantimis ištraukė kamštį ir linksmai kriokdamas pasitiko veidan išsiveržusią čiurkšlę: toks laimingas Vraburgietis dar niekad nesijautė. Tos dėmės galėjo būti vyno padarinys („Na ir velniop jas! “), bet liepsnojantys trobesiai – tikri. Saikas! Negyvas! Pavirtęs pelenais! Ko dar norėti?
- Nu ir dienelės, nu ir dienelės, - šaukė Vraburgietis tuštindamas statinę. Greitai vyno ten nebeliko: jis buvo išteškėjęs ant šaltų akmeninių grindų arba atsidūręs patenkinto storulio riterio pilve. O tas gulėjo išsitiesęs šalia krėslo ir knarkimu drebino pilies sienas.
Atsibudo jis gana greitai – piktas ir nežmoniškai skaudančia galva. Pažvelgęs pro langą pamatė šviečiančią monetą - mėnulį, ramiai gulintį nakties pievoj. Gaisro nė kvapo – visą žemę užklojo dangaus tamsa. Matyt, jau nebeliko kam degti.
„Koks velnias mane pažadino?! Juk paprastai miegu iki vidudienio! “
Trinkt trinkt!
Štai ir atsakymas – paslaptingas triukšmas apačioje. Rodos, kažkas buvo daužoma ritmingai ir, sprendžiant iš garsumo, neregėta jėga. Vraburgietis pašnairavo į grindis, tada dar kartą nukreipė žvilgsnį į mėnesį. Vieną akimirką storuliui pasirodė, jog tame baltame veide kažin kas sukrutėjo, ir jis tapo liūdnu bei įspėjančiu.
„Bėk! “
- Nutilk, ožy, - tarė girtas Vraburgietis nebyliam mėnuliui ir sužagsėjo: kai dar neskaudėdavo galvos, storulis visus išvadindavo šuvomis, o alkoholiui gerokai suspaudus makaulę (ateidavo išsipagiriojimo metas), dažniausiai vartojamu kreipiniu tapdavo „ožy“.
Trinkt trinkt!
Dar garsiau. Riteris suurzgė. Šito jis nepakęs. Iki šiol niekas neišdrįso trikdyti jo miego. Reikės pamokyti tą „ožį“, kur trankosi ten, apačioje.
Keikdamasis Vraburgietis šiaip ne taip atsikėlė ir, pagriebęs ant grindų besimėtantį surūdijusį kalaviją, nuslinko į žemutinį aukštą. Čia atsidūręs, vyras pastebėjo, jog daužoma ne į ką kitą, o į stiprias ąžuolines bokšto duris – šios net drebėjo nuo galingų smūgių. Beje, neramuolis stovėjo anapus jų, todėl riteris, žinoma, negalėjo jo pamatyti.
Trinkt trinkt!
- Ė, kas ten beldžiasi, a? – piktai suriko Vraburgietis, nors siautulingus smūgius vargu bau galima būtų pavadinti beldimusi.
- Įsakau atidaryti Gospodino vardu! - nugalėjęs durų medį, Vraburgiečio ausis pasiekė balsas. Tai būta kraupaus, siaubą bei šiurpulį varančio garso. Jo skambesys, šaltas kaip šerkšnas ant mirštančio medžio šakų ir sunkus, it kertantys kirvio ašmenys, dvelkė prakeiksmu. Tai buvo balsas, kuriame galėjai justi mirties alsavimą.
Tačiau Vraburgietis buvo girtutėlis – o girtas žmogus dažniausiai esti puskurtis. Tad riteris išgirdo žodžius, bet pats balsas nepasiekė jo alkoholio rūku apsitraukusios sąmonės.
- Ožiai! Palikit mane ramybėje, a?! Tuoj aš jums kaaaaaaip duosiu! Žinot, ką laikau savo rankoje, a? Kalaviją! Jis aštriausias... eee... šiose apylinkėse. Ar supratot, ožiai, a? Palikit mane, kol rimtai nesupykau.
- Įsakau atidaryti Gospodino vardu, - įsakmiai pakartojo balsas.
Trinkt trinkt!
Vraburgiečio veidas, o ypač nosis, paraudonavo nelyginant koks pernokęs vaisius. Atrodė, jog vyro galvoje įtaisytas mažas virduliukas, nuolat pučiantis karštus garus, kurie viduje kaitina oda ir taip keičia jos spalvą: iš rožinės į raudoną, iš raudonos į violetinę. Akys išsprogo, kumščiai susigniaužė – riteris ne juokais supyko: joks kaimietis neturėjo teisės nepagarbiai su juo šnekėtis. O čia, pirmąkart per „karaliavimą“, kažkas jam net įsakinėja!
Ir, deja, girtam storuliui kažkodėl buvo visai ne motais, kas stovi už durų.
- Ožy! – kriokiantis Vraburgietis net trepsėjo iš pykčio. – Bėk iš čia su tuo savo Glopakinu! Ar girdi, a? Leisk man miegoti, po velniais, o tai išeisiu ir užkaposiu su kardu! Klius ir tau, ir tam Glarikinui!
Tyla. Ilga, gyli ir garsi tyla.
Tik staiga...
BUM! Milžiniškos galios smūgis sudrebino duris. Supoškėjo medis, sugergždė geležis, kuria lauko pusėje jos buvo apmuštos.
BUM! Durų vidurys suskilo, o jos pačios palinko į priekį ir vos laikėsi. Sudejavęs Vraburgietis atšoko šalin, pakraupusiu žvilgsniu lakstydamas po kambarį, lyg ieškodamas kokio sverto, už kurio patraukus, šis košmaras nutrūktų. Per tą trumpą akimirką, besitęsusią nuo pirmo galingojo smūgio ligi antro, jis labai daug ką suprato. Suprato, kad galbūt nereikėjo taip atsakinėti sutvėrimui anapus slenksčio, nes šis, matyt, daug stipresnis ir baisesnis už patį riterį. Suprato, kad tikriausiai apskritai nevertėjo čionai nusileisti. Suprato, kad, apskritai, vos tik pamatęs tas tamsias dėmes aplink Saiko būstą, turėjo sprukti bet kur, net ir į pačią tamsiausią girios vietą, užuot pasilikęs bokšte ir lėbavęs iki nukritimo.
Girtumo rūkas nuslinko greičiau už vėją – dar niekada gyvenime Vraburgietis nebuvo taip staigiai prasiblaivęs. Bet ir tai nepadėjo: jau buvo pernelyg vėlu gelbėtis iš to košmaro, kur tuoj tuoj užgrius...
BUM! Trečias ir paskutinis smūgis. Stiprios ąžuolinės durys, turėjusios saugoti bokštą nuo neprašyto svečio – tiek žmogaus, tiek žvėries, išlėkė į priekį nelyginant butelio kamštis, kartu nusinešdamos ir Vraburgietį. Storulis tris metrus nuskrido atbulas, tada trenkėsi kojomis į grindis, paslydo ir aukštielninkas išsitiesė ant žemės. Durys krito šalia jo.
Vargais negalais pramerkęs akis ir pažvelgęs aukštyn, vyras suklykė taip, kaip niekad neklykė: aplink jį, susispietę ratu, stovėjo penki aukšti pavidalai.
Ir tai nebuvo žmonės.
Juodi kaip naktis apsiaustai bangavo ore šimtais skvernų. Iš po kiekvieno ant galvos užgaubto kapišono į Vraburgietį žiūrėjo pora raudonų švieselių. Neįtikėtinas ūgis – toks, kokio riteris net įsivaizduoti negalėjo... Ir kraupiausia detalė - rankos, kišančios iš rankovių: be jokios odos - vien rudi blizgantys plaštakos kaulai. Nežmoniškai ilgi kauliniai pirštai, pasibaigiantis smailiais nagais.
Vienas iš padarų, pats aukščiausias, turintis ryškiausias ugneles – akis bei jų žvilgsniu varantis milžinišką, protui nepavaldų siaubą, palinko priekin ir Vraburgietis užuodė bjaurų sūrų tvaiką, sklindantį iš po gobtuvo.
Žūties kvapas!
Kvapas kraujo, kuris buvo neseniai pralietas!
Vraburgietį išpylė šaltas prakaitas ir visas jo kūnas ėmė drebėti. Kad ir kaip garsiai stengėsi rėkti pasąmonė, ji negalėjo įsakyti protui atitraukti akis nuo tų dviejų liepsnelių – tokių karštų ir kartu tokių stingdančių.
- Niekas, - tarė padaras balsu, kurio šiurpaus ledinio skambesio riterio galvoje jau negalėjo numalšinti jokie vyno kerai. – Niekas nedrįs manęs įžeidinėti. Ypač toks menkas padaras kaip tu.
O tada Vraburgietį pagriebė tos kietos kaulinės rankos ir sviedė tolyn. Vyras nuslydo grindimis kaip rogės per ledą; galiausiai, pasiekęs sieną, galva atsitrenkė į ją ir sustojo. Lėtai atsikėlė. Suaimanavo. Palietęs kaktą, pajuto kažin kokį šiltą skystį po pirštais. Nuleido ranką žemyn ir įsitikino, jog tai - kraujas.
Kvėpavimas sutankėjo, kūną ėmė krėsti dar smarkesnis drebulys. Riteris apžvelgė nakties pabaisas, ką tik iš niekur įsiveržusias į jo bokštą, kelissyk pakratė galvą ir dūsaudamas gailiai, visai jam nebūdingu plonyčiu balsu sucypė:
- Kas... jūs... tokie?
Lyg atsakydamos į storulio klausimą, pamėklės atsmaukė gobtuvus ir parodė savo veidus.
Kaukolės! Šviesiai rudo atspalvio, blizgančios, pernelyg kampuotos, pailgesnės už žmogaus. Siaurėjančiais viršugalviais, kurie staiga baigėsi lygiais kvadratiniais plotais – it patį galvos viršų kas būtų nupjovęs ir vėliau pjūvis tiesiog užaugęs kaulu. Burnos, pilnos aštrių žvilgančių kaplių ir lokio nago dydžio ilčių. Iš siaurų siaurų akiduobių į Vraburgietį žvelgė tos pačios negailestingos raudonos liepsnos, vos prieš akimirką skendusios gobtuvų tamsoje.
- Mes koščėjai, - tarė aukščiausias baisūnas. – Galingiausi iš visų sutvėrimų, kada nors gyvenusių šiam pasauly. Ir tu žinai, ko mes ieškome. Matau, esi šios gyvenvietės valdovas ir tikriausiai pats slepi senį.
Vraburgietis ėmė gaudyti orą.
Iki šiol jam buvo tik baisu – neaprėpiama, slegianti baimė, bet vien ji. Išvydęs tas kaukoles, riteris pajuto, kaip viduje apsigyvena naujas – nerealumo - pojūtis. Vyras tikėjosi, jog po kapišonais bus bet kas, tik ne tai. Baisūs padarai gleivėta oda ir vyzdžiais, turinčiais raudoną atspalvį; didžiuliai monstrai kačių veidais; tiesiog žmonės, uždėję kaukes ir stovintys ant kojūkų – žodžiu, bet kas, tik ne šitos kaukolės, kurios neturėjo nei mėsos, nei kraujo, o vien tuštumą, besiveržiančią iš už kruvinų žiburėlių akiduobėse. Kvailas storas riteris nežinojo daugybės protingų gražių žodžių ir nemokėtų nei paaiškinti, nei įvardyti tą netikrumo jausmą... Bet jis jį juto. Pamatęs vandens lašą, nekrentantį žemėn, bet lekiantį dangun, arba išvydęs vaikščiojantį ir kalbantį kelmą, pasijustum lygiai taip pat, kaip šiuo metu pasijuto Vraburgietis – tu suabejotum.
„Po velnių, tai sapnas, a? “- pagalvojo Vraburgietis. – „Tai viso labo ožiškas sapnas. Tai – vynas. Tuoj atsibusiu, bus diena, josiu padaužyt kaimiečių, prisigersiu... “
Netikėtai vyras pastebėjo, jog dešinėje rankoje vis tebelaiko savo seną surūdijusį kalaviją. Gal dėl patirto siaubo, o gal tiesiog stebuklo dėka jo kumštis neatsigniaužė ir ginklo nepaleido.
„Po velnių, prakeiktas sapnas! Tuoj aš kaaaaip duosiu šitam šuvai. Jo kaulinė galvą nulėks, o aš... aš atsibusiu. Juk tai viso labo sapnas... “ – tokios ratu besisukančios mintis suteikė šiek tiek drąsos..., o galbūt tiesiog įteigė Vraburgiečiui, jog dabar jis guli ant grindų ir knarkia, vaizduodamas sau šį baisų košmarą.
„Sapnas! “
- Mirkit, bjaurybės! – suriko Vraburgietis ir puolė pirmyn. Aukščiausiasis koščėjus kyštelėjo ranką po juoduoju apsiaustu ir nejudėdamas stebėjo greitai artėjantį storulį.
- Pirmyn, kvaily! Pasiruošk Rizanės bučiniui!
Atrodė, jog jo akiduobės kažkokiu būdu dar labiau susiaurėjo (it padaras žiūrėtų prisimerkęs), o liepsnos jose dar stipriau sušvito.
Vraburgietis užsimojo – jį ir pabaisą teskyrė pusę metro.
- Gauk! – sušuko ir kirto. Tuo metu, kai kalavijas jau turėjo perskelti pamėklę, kažkas šaltai blykstelėjo prieš vyro akis. Blykst - tai truko vos ketvirtadalį akimirkos. Viršutinė Vraburgiečio kalavijo ašmenų dalis atsiskyrė nuo ginklo, ir krito ant grindų. Riteris išsižiojo, pamatęs, jog rankose laiko tik pusę išgirtojo ginklo - kita pusė dabar nurėžta gulėjo jam po kojomis. Sakytumei, paslaptinga jėga kalaviją perpjovė lengvai kaip pyragą.
- Ką..?
Dar vienas blykst – ryškus ir neįtikėtinai trumpas šaltos liepsnos pliūpsnis. Garsiojo Vraburgiečio kalavijo likučiai nuskrido žemyn. Ir ne tik jie – iš paskos lėkė kažin koks keistas daiktas, šiek tiek primenantis keturkojį vabzdį.
Pažvelgęs į savo ranką, riteris suvokė siaubingą tiesą – jis neteko pusės plaštakos. Iš penkių pirštų buvo likęs tik vienas nykštys, o apie jo brolius priminė vien neįtikėtinai lygi pjūvio vieta. Mažas baltas salytes – kaulų pjūvius – pamažu tvindė raudonos jūros, paskui trykštelėjo plona kraujo čiurkšlė.
O tada smogė tikras skausmas. Jis parvertė storulį ant grindų ir iš šio, nelyginant sunkus akmuo, spauste išspaudė riksmą. Tokį garsų bei stiprų, kokį bokšto sienos nesugebėjo sulaikyti: riksmas pralaužė jas, pralaužė naktį ir nesustabdoma banga nuvilnijo mišku.
Ir kartu išsiurbė paskutines jėgas – Vraburgietis susmuko ant grindų ir ėmė dūsauti bei stenėti. Viskas, ką dabar galėjo regėti; ko dar neaptraukė skausmo šydas, tebuvo jo kraujuojanti ranka su protarpiais sujudančiu nykščiu ir tas ginklas, kurį kaulinėje laikė aukščiausiasis koščėjus.
Tai būta keisto kardo.
Ir nors lenktiems kardams ir būdingas vienašmeniškumas, bet šis buvo užaštrintas abiejose pusėse. Ilgą bei blizgančią metalo juostą baigė nuo dviejų trečdalių prasidedantis susiaurėjimas: smailus galas bylojo, jog ašmenys pritaikyti kiek kirtimui, tiek ir dūrimui. Medinė rankena keista ir kartu neįmantri – it nevėkšliškai išdrožta iš kokio seno ąžuolo šakos. Nepaisant negausių papuošimų brūkšniais bei vienos išdrožinėtos kaukolės, tai buvo tiesiog pagalys, užsuktas į priešingą pusę pačio kardo lenkimui – taigi, forma ginklas priminė gyvatę, savo kūnu padariusią du posūkius – vieną laibą, besitęsiantį nuo uodegos galiuko iki keturių penktadalių, ir kitą, prasidedantį nuo pirmo pabaigos. Pati gyvatės galva – ta primityvi ir palyginti didoka kaukolė, užbaigianti rankeną. Vienoje ašmenų pusėje, atsuktoje į Vraburgietį, kažkokiu būdu buvo nubraižyti keturi mažyčiai juodi kryžiukai, sekantys vienas po kito.
Raudonas kraujo lašas atsiskyrė nuo kardo ir krito žemyn. Vraburgietis stebėjo jo kelią ir suprato, jog čia ne kieno kito, o jo paties kraujas.
Tekšt!
Jo kraujas! Kraujas, kuris dar neseniai tekėjo gyslomis! Šį mintis dar labiau padidino skausmą – riteris net užsimerkė ir ašaros pabiro iš akių, bet rėkti jis jau negalėjo.
Tuo tarpu siaubingasis padaras ėmė vaikščioti pirmyn atgal po salę, vartydamas ginklą rankose - kiti keturi tuo metu stovėjo už jo nejudėdami, it kažko laukdami.
- Menkas nevykėli, - pagaliau tarė jis savo siaubingu balsu. – Nekvailiok su manimi. Žinau, jog slepi senį, todėl, jei nenori kentėti, sakyk, kur jis… O gal tyli, nes nežinai, su kuo turi reikalą? Ką gi, susipažinkime. Dideliam pasauly, kurio garsas nepasiekia šio purvino bokšto, esu žinomas kaip Kserkas, siaubūnas koščėjus. Dar mane vadina Nekviestuoju Budeliu ir Keturiais Kryžiais. O čia - šaška Rizanė, su kuria neseniai turiningai pasišnekėjai - jis ištiesė kardą prieš Vraburgiečio akis. Tada kišo jį atgal po apsiaustu. – Tobulas ginklas, lengvai ir sieną perkirsiąs. Paprastai jis skiriamas išrinktiesiems, bet kas pasipainioja po jo blizgesiu, užsitarnauja savo kirtį. Jeigu žinotum, kiek gyvų būtybių pajuto šitą kirtį ir nugrimzdo mirtin, o kiek iki šiol dreba, nenorėdami išvysti jų pusėn pasuktų ašmenų, tu pultum man į kojas užuot bandęs trinktelti ta šiukšle. Ar bent suvoki koščėjaus greitį? Ar žinai, kiek žmonių aš patiesiau vienu vieninteliu judesiu? Juk tu netgi nespėjai žvilgsniu pagauti kardo.
Kserkas sustojo ir pasisuko į savo bendrininkus.
- Išnarstykit šį bokštą. Žinau, jog artrondas čia.
Keturi padarai tylėdami sujudėjo ir, praėję pro Kserką ir gulintį Vraburgietį, dingo šiam už nugaros. Storulis jau nematė monstrų, bet girdėjo, kaip šie lipa laiptais aukštyn. „Vėliau, matyt, keliaus į rūsį. Kažin, ko jie ieško? “- šmėkštelėjo riteriui, kol proto dar stipriau nesuveržė skausmo diržas.
- Matau, kaip kankiniesi, - tarė Kserkas ir staiga jo žandikaulis keistai išsilenkė – kaukolė kraupiai nusišypsojo. – Matyt, skausmas – stipriausias dalykas šiame pasauly. Jis nugali viską: meilę, grožį, tikėjimą. Tiesiog išspiria viską iš tavo proto, užpildo jį pats, o vėliau sudrasko iš vidaus. Netgi baimė ir mirtis nublanksta prieš stiprų skausmą. O Rizanės atsiųstas skausmas ypatingas – jis mirtį paverčia malonia, laukiama viešnia... Tačiau aš galiu sustabdyti tavo kančią... trumpam. Bet mainais turėsi man kai ką pasakyti. Ar girdi mane, nevykėli valdove? Ar nori, kad agonijos upė šiek tiek atslūgtų?
- Taip... – vargais negalais išstenėjo Vraburgietis. Šiuo metu viską būtų atidavęs, kad tik užmuštų tą sąmonę griaužiantį vorą, į kūną patekusį per nenumaldomai kraujuojančią žaizdą.
- Gerai, - atsiliepė Kserkas. Jis žengė prie riterio, pasilenkė ir šiurkščiai sugriebęs jo galvą, pakėlė nuo žemės visą kūną. Pasuko jį taip, kad Vraburgiečio akys žvelgtų tiesiai į klaikias raudonas liepsneles.
„Žiūrėk į mane! ”
Vraburgietis pajuto, kaip kruvinų žiburėlių šviesa, pamažu skverbdamasi į jo akis, stumia skausmą šalin iš sielos. Bet kartu nepalieka jos tuščios, užpildydama pragaištinga tamsa ir begaliniu siaubu, kuris kėlė vien pagarbą ir nusižeminimą. Tokiu, koks surišdavo sąmonę taip, jog ši negalėjo bėgti, ir priversdavo paklusti.
- Girdi mane?
- Taip, - tyliai ir ramiai sušnabždėjo Vraburgietis – jis buvo visiškai apkerėtas.
- Noriu kad man viską papasakotum. Ar pas tave buvo užsukę senis ir berniukas?
- Ne.
- Tai kur jie tada?
- Nežinau... Aš... nežinau... apie... ką... kalbate.
Kserkas stipriau suspaudė riterio galvą – kažkas vos girdimai trekštelėjo.
- Sakyk, kur artrondas?
- Nežinau...
- Bet aš žinau, kad jis pas tave! Girdi mane!? Jis negalėjo taip paprastai prasprūsti pro man žvilgsnį! Sakyk, kvaily!
- Ne…ži…nau.
Kserkas sugriežė dantimis.
- Tu nieko nežinai. Todėl esi nenaudingas, - pasakė jis ir paleido Vraburgiečio galvą. Riteris dribo ant grindų ir sudejavo, pajutęs sparčiai grįžtantį skausmą.
- Menki padarai, kažin kodėl šiais laikais tiek jūsų priviso? - šaltas Kserko balsas priminė griaustinį, lediniu bizūnu pliauškinantį nakties tylą. – Jau neliko nieko, verto dėmesio... nebent vienintelis Lofrindas. O dėl jūsų net gaila šašką kelti... bet tenka.
Kserkas antrąkart išsitraukė šašką Rizanę ir, sugriebęs abejomis kaulinėmis rankomis, pakėlė ją sau virš galvos. Mėlynas lenkto kardo blizgesys pasitiko pro langą spoksantį mėnesį. Ašmenys, aplieti blausios spalvos, suspindo it girdamiesi savo neįtikėtinu aštrumu ir trokšdami šviežio kraujo.
- Lik sveikas, kvailas valdove. Negaliu gaišti su tavimi, - tarė Kserkas ir kirto.

***
Dar ilgai Kserkas stovėjo apšviestas mėnulio, nuleidęs ką tik pasisotinusią šašką žemyn, žvelgdamas į kruvinas salės grindis. Padaro akys – liepsnos sumažėjo: paskendo tamsiose akiduobių tuštumose ir virto vos matomais raudonais taškeliais. Koščėjus rymojo laukdamas - visiškai nejudėdamas, nė nekrusteldamas: atrodytų, tai – didžiulė nepajudinama skulptūra, skirta ateiviams atbaidyti, stovinti šioje vietoje šimtmečius, o gal ir ilgiau.
Ir tik kai sugrįžo kraupieji siaubūno bendrai ir pranešė, jog nieko nerado nei viršuj, nei apačioj, Kserkas iš lėto pakėlė žvilgsnį į mėnulį, o du baisieji žiburėliai ūmai suspindo kaip niekad ryškiai.
- Taip, Lofrindai, šįsyk tu mane apgavai, - sušnibždėjo jis ir nusišypsojo. Paskui atsisuko į savo bendrus.
- Einame, - tarė. – Helga, matyt, jau laukia mūsų.