Emilis Sleiteris, ilgaplaukis barzdyla, sustojo priešais nedidukę elektros prekių krautuvėlę, apstulbęs sužiuro į vitrinoje mirguliuojantį, visu garsu plyšojantį naujausio modelio televizorių ir net nusispjovė iš pasiutimo.

- Išgarsėjau, matj tvoju!

Ekrane puikavosi jo portretas. Tiksliau, fotorobotas.

Diktorius anapus kadro postringavo apie demontruojamo veido savininko darbelius. Pastovėjęs priešais vitriną kelias minutes, Sleiteris sužinojo, jog jo jau ieško viso Kontinento policija. Kompiuteriu pieštas portretas pradingo, vietoje jo pasirodė nusipenėjęs meitėlis su policijos generolo antpečiais. Dusdamas ir stenėdamas nuo lašinių svorio, generolas papasakojo gerbiamiems teležiūrovams, kaip įžūliai teroristas pasikėsino į Šiaurės Pakrantės gubernatorių, Sen Polo miesto merą, Pažangos partijos lyderį Norbertą Šulcą, koks tai buvo nežmoniškas teroro aktas, kiek nekaltų žmonių pražuvo ir virto luošiais, kai galingas sprogimas nupūtė pusę kvartalo prekybiniame miesto rajone. Paskui generolas pranešė, jog turi duomenų apie galimą teroristo slapstymosi vietą – tai tikriausiai kažkuris Nord Kingo pusiasalio miestas: Džaja, Kinas arba Žerona. Tiems sąmoningiems piliečiams, kurie suteiks apie ieškomą nusikaltėlį vertingų žinių, buvo pažadėta fantastiška 100 000 kronų premija. Saugumas ir anonimiškumas garantuojami.

Laida baigėsi. Šmėstelėjo dulkių siurblio “Besotis” reklama, o po reklamos politinis apžvalgininkas ėmė samprotauti, ką valdančioji Pažangos partija išsirinks naujuoju savo lyderiu. Sleiteris nebesiklausė. Smūgis toks nelauktas, toks netikėtas, jog jis net susigūžė, įtraukė galvą į pečius, tarsi norėdamas sumažėti. Baikščiai apsidairė aplinkui, tačiau smulkaus lietaus prausiamoje Žeronos priemiesčio gatvelėje žmonių buvo nedaug, o tie, kurie prakėblino pro šalį, nekreipė dėmesio nei į televizorių vitrinoje, nei į 100 000 kronų vertės vyruką priešais ją.

Skotis įkliuvo, – suprato Sleiteris. – Tik jisai žino, į kurią pusę skudurus iš Sen Polo išnešiau. Įkliuvo ir viską išpliurpė farams. Reikėjo tą subingalvį likviduoti kartu su kitais pasikėsinimo dalyviais.

Išgąstis truko neilgai. Suėmęs save į rankas ir vėl pradėjęs logiškai protauti, Sleiteris aprimo. Padėtis anaiptol nėra tokia beviltiška, kaip ką tik atrodė, žvelgiant į pliurpiantį generolą. Skotis žino nedaug. Reikia tik išsinešdinti iš retai gyvenamo Nord Kingo pusiasalio ir viskas bus gerai. Reikia mauti į pietus, ištirpti milijoninėse pietinių gubernijų didmiesčių miniose.

Likusią dienos dalį praleido Žeronos gete – rajone, į kurį policija retkarčiais įsidrąsindavo įvažiuoti tik spinduliniais pabūklais ginkluotais šarvuočiais. Apie tai, kaip išsinešdinti iš taip netikėtai spąstais pavirtusio pusiasalio, Sleiteris mąstė kažkokioje lindynėje, pretenzingai pavadintoje baru.

Taigi. Kaip pabėgti?

Uostus, aerouostus, geležinkelio stotis po TV laidos, be abejo, jau spėjo užtvindyti farai. Tikrina keleivių dokumentus, krečia įtartinus asmenis – pro tokį filtrą neprasismelksi, neverta nė bandyti.

Toliau.

Su žemynu pusiasalį jungia siaura, vos kilometro pločio ir 4 kilometrų ilgio sąsmauka. Faktiškai Nord Kingas buvo labiau panašus į salą, negu į pusiasalį. Ta sąsmauka dabar, be jokios abejonės, užkimšta lyg butelio kakliukas. Krečiami lengvieji automobiliai, autobusai, sunkvežimiai, traukiniai. Premijos dydis, prilygstantis metiniam prezidento atlyginimui, liudija, jog šįsyk valdžia nusiteikusi labai rimtai.

Surizikuoti, žinoma, galima, bet kuriems velniams to reikia? Geriau neerzinti Fortūnos, ji ir šiaip pastaruoju metu įtartinai palanki.

Palaukęs sutemų, Sleiteris nupėdino į Žvejų uostą. Darbas čia virte virė, nepaisant vėlaus meto. Dieną žvejojusieji grįžo iš jūros, krovė laimikį į sandėlius, urmo pirklių ar didžiųjų prekybos centrų sunkvežimius, kiti, kuklesni žuvautojai pardavinėjo, ką pagavę, tiesiai iš laivų, ant krantinės šurmuliuojantiems miestelėnams ir smulkių krautuvėlių bei užeigų tiekėjams. Kai kurie laivai ruošėsi išplaukti į naktinę žūklę. Žodžiu, uostas virto milžinišku turgumi. Klegančioje jūrininkų, pirkėjų, uosto darbininkų minioje Sleiteris jautėsi saugus. Joks faras nesuras jo tokioje marmalynėje. Pusvalandį paslampinėjęs krantine, išsirinko reisui paruoštą laivą. Nutaikęs momentą, kai jo savininkas, senas, pražilęs žvejys užsiplepėjo su plačia lyg daržinė moteriške, gal išlydinčia žmona, Sleiteris liuokterėjo į laivą, šmurkštelėjo į triumą ir pasislėpė tarp laimikiui supakuoti skirtų plastikinių dėžių stirtų. Ant dėžių juodavo užrašai: “PITAS HAŠEKAS. ŠVIEŽIOS, NEAPDOROTOS JŪROS PAKLODĖS”.

Dabar beliko tyliai sėdėti ir kantriai laukti, kol laivas pajudės. O kai Sleiterio kailiui iškyla kokia nors grėsmė, jo kantrybė ima rodyti tikrus stebuklus.

Po valandos pagaliau sugaudė varikliai, sudrebėjo dėžių stirtos. Laivas pajudėjo, ėmė manevruoti, braudamasis pro kitų laivų eiles link uosto vartų. Kurlink šitas Hašekas pasuks išplaukęs, Sleiteris, aišku, negalėjo žinoti, bet plaukimo kryptis šiuo atveju jam visai nerūpėjo. Svarbu ištrūkti iš miesto. O toli į vandenyną žvejys nesileis, mat jūros paklodėmis vadinami sutvėrimai veisiasi pakrančių seklumose, nuklodami jas lyg marškos – iš čia ir pavadinimas. Svarbiausia, kad Hašekas stengsis nuplaukti palei krantą kuo toliau nuo miesto, kadangi Žeronos ir kitų uostamiesčių apylinkių seklumose dėl intensyvios medžioklės šios jūros būtybės jau seniai išnaikintos. Šito Sleiteriui ir reikia – kuo labiau nutolti nuo miesto, bet ne gilyn į vandenyną.

Kelionė truko iki aušros. Varikliai pagaliau nutilo. Nusnūsti spėjęs kileris sukluso – kas vyksta viršuje? Gal laivą sulaikė patikrinimui jūrų policija? Ne, viršuje tylu. Žvejys turbūt aptiko jūros paklodėmis padengtą dugno sklypą, dabar čiupinėja jį radaru. Jeigu kolonijos dydis patenkins, jis apgaubs jį tinklu ir nuleis į vandenį infragarso garsiakalbį. Nuo jo skleidžiamų žemo dažnio virpesių padarai paklaiksta iš baimės, puola blaškytis ir susipainioja, besiblaškydami, tinkluose.

Sleiteris žiovaudamas atsistojo, pasirąžė, pramankštino nuo ilgo sėdėjimo nutirpusias kojas, tada tyliai užlipo metalinėmis kopėčiomis viršun, atsargiai pravėrė liuką, iškišo galvą lauk, apsižvalgė denyje. Žvejys trypinėja laivugalyje, pluša prie skrypiančios gervės, leisdamas į vandenį tinklą. Sleiteris išsitraukė iš po pažasties spinduliosvaidį ir vienu šūviu pavertė Pitą Hašeką didžiuliu, apanglėjusiu spirgu. Tada išlipo ant denio, nuspyrė lavoną į jūrą, spinduliu nukirto tinklų trosus ir linksmai švilpaudamas patraukė į užgrobto laivo vairinę.

Nord Kingo pusiasalis kyšo stačiakampio formos Kontinento šiaurės vakariniame kampe. Pats šiauriausias, labiausiai į vakarus išsišovęs žemyno kyšulys. Stačiakampio pietrytiniame kampe toliausiai į vandenyną įsibrido kitas – Melvilio pusiasalis. Per vidurį, nutolęs nuo abiejų pusiasalių maždaug per 2000 kilometrų, įsikūręs didžiausias vakarinės pakrantės uostas Brestas. Šį uostamiestį Sleiteris pasiekė praėjus beveik trims paroms nuo išplaukimo iš Žeronos, vėlų vakarą. Pamatęs horizonte didmiesčio dangoraižių šviesas, kileris paliko užgrobtą laivą atviroje jūroje srovių ir vėjo valiai, kateriu pasiekė krantą ir pasislėpė viename Bresto rajonų, kurių privengė ne tik padorūs miestelėnai, bet ir policija. Apšiurusiame, girtuoklių ir šliundrų prisikimšusiame viešbutuke gavo kambarį, užkando ir griuvo ant lovos, klapsėdamas mobilaus telefono klavišais.

- Laukiu pinigų. – pranešė užsakovui.

Pinigai pastaruoju metu pilasi į jo kišenes lyg iš gausybės rago. Viskas prasidėjo tada, kai atsirado dabartinis užsakovas. Iš pradžių Sleiteris jo paliepimu likvidavo kažkokį Parkerį. Paskui dar tris tipus – Lisovskį, Lenartą ir Heincą. Kita užduotis – užsienietė mergina, vardu Končita. Dabar – gubernatorius Šulcas. Sleiteris vos spėjo lakstyti iš miesto į miestą. Užsakymas po užsakymo.

- Tu lauki pinigų, o pinigai – tavęs. – atsakė užsakovas. – Atsiimsi ten pat ir taip pat, kaip praėjusiais kartais. Vėliau. O dabar turiu tau naują užduotį.

- Nieko neišeis. Įsijunk televizorių. Tapau labiausiai ieškomu teroristu visame Kontinente. Išgarsėjau, velniai griebtų! Turiu palaukti, užsikasti po lapais. Už gubernatorių politikieriai man nedovanos, nupils be jokio teismo. Čia tau ne užsienietė mergšė…

Jis prisiminė Končitą, priešpaskutinę auką, kurią nudūrė paprasčiausiu skėčiu. Bakst smaigaliu į dailų užpakaliuką, “oi, atsiprašau, panele, aš netyčia”… “Nieko, sere, pasitaiko”… O po pusvalandžio toji
panelė jau guli atšalusi nuo skėčio smaigalyje buvusių nuodų. Gydytojai diagnozavo širdies smūgį.

- Labai skubus darbas. – nekreipė dėmesio į priešgyniavimą užsakovas. – Gausi dvigubai daugiau, nei gavai už pastarąjį užsakymą.

- Nors keturgubai – vis tiek negaliu. – spyrėsi Sleiteris. – Skotis, rupūžgalvis, įkliuvo. Man reikia naujų popierių. Tas mižnius viską išpliurpė, net fotorobotą pagelbėjo nupiešti.

- Popierius gausi rytoj. Iš kur skambini?

- Iš Bresto.

- Gerai. Dešimtą ryto “Kiaukuto” užkandinėje tavęs lauks Rabinovičius. Pažįsti jį?

- Kurgi ne. Užpernai mudu…

- Gerai, kad pažįsti. Jis tau atveš naujus popierius, dešimt tūkstančių kronų rankpinigių ir smulkias instrukcijas.

-Gerai. – nusileido Sleiteris. – O kas per darbas, jei žadi tokią sumą? Ministras? Mafijos tėtušis?

- Užsienietis.

Sleiteris nustebo.

- Už kažkokį sumautą ateivį iš kosmoso…

- Užteks pliurpti. Instrukcijas, dokumentus ir pinigus į Brestą tau atveš Rabinovičius. Lauk jo “Kiaukute” dešimtą ryto. Viskas. Sėkmės.

- Okei, viskas aišku. – Sleiteris išjungė telefoną.

Kosmitas tai kosmitas. Koks skirtumas? Nudėti galima bet ką, svarbu, kad atitinkamai užmokėtų. Kiekvienas žmogus turi savo kainą ir jeigu rimtam kileriui kas nors tą kainą užmoka, pasmerktojo niekas nebeišgelbės. Nuo profesionalo apsisaugoti neįmanoma.

Už ką jam užsakė atvykėlį iš kosmoso, kuo užsakovui neįtiko gubernatorius ar kita ateivė Končita – visa tai Sleiterio nedomino. Priprato užgniaužti natūralų žmogišką smalsumą, todėl ir tebevaikšto sveikutėlis po žydru Alverono dangumi, kai tuo tarpu smalsesnius jo kolegas jau seniai čiaumoja kirmėlės.

Sleiteris nusirengė, užsidarė ankštoje, prišnerkštoje vonioje gličiomis, apipelijusiomis sienomis ir lubomis. Įsižiebus šviesai, į visas skyles slėptis suskubo alveronietiški tarakonai. Fui... Kokiose tik kloakose netenka trintis, kol atidirbi honorarą. Paskui Sleiteris prisiminė už gubernatorių gautą sumą ir nuotaika vėl pasitaisė. Nusimaudė, persirengė, pasijuto dar geriau. Nervinė įtampa, kamavusi nuo pat pasikėsinimo į Šulcą organizavimo pradžios, pamažu atslūgo. Nepaisant Skočio išdavystės, viskas baigėsi gerai. Jeigu nesučiupo iki šiol – jau nebepagaus. Nauja pavardė, nauja, patikima, neatsekama biografija ir ją patvirtinantys dokumentai, o kai dėl išvaizdos… Išvaizdą nesunku pakeisti.

Sleiteris nusiskuto ūsus ir barzdą, kuri jį labai sendino ir darė panašų į Kalėdų Senį, paskui susipynė ilgus plaukus į sprindinę kaselę, užsimaukšlino beisbolo kepuraitę. Įsidėjo kontaktinius lęšius, pakeisdamas įgimtą žalią akių spalvą į tamsiai rudą. Iš aprasojusio, įskilusio veidrodžio į jį sužiuro visai kitas žmogus. Žaliaakis senis pavirto patraukliu rudaakiu ilgaplaukiu jaunuoliu.