Tu skęsti tarp lietaus lašų,
Pirmam nuskendo liūdesys.
Padėčiau, bet labai smalsu,
Ar tau išėjus vargins ilgesys.

Kitam laše nuskendus šypsena,
Kurios nespėjau pamatyti,
Baugina – ji tokia liūdna,
Kad „ar tai ji“ ėmiau mąstyti.

Trečias lašelis tartum pūkas,
Klaidinantis tavus sapnus,
Tavo akis užklojęs tirštas rūkas
Neleidžia prasibrauti į jausmus.

Mačiau aš tūkstantį ir vieną lašą,
Bet vieno nerandu, pradingo.
Jame kruopelei vietos maža,
Juk meilei skirtas jis, ištirpo.

Aš surinkau paskendusius laivus,
Mažus lašelius subėriau į akis,
Tegul primins tau tuos laikus,
Kai trokšdavo ištirpusi širdis.