Tu man, tu man. Paskutinis
Tu man, tu man – pirmas kartas.
Tu – skausmas iš mano krūtinės
Išimtas, išplėštas, pakartas.

Pakartas vidury aikštės –
Eina visi, bet nemato,
Tik bado senutės pagaikščiais,
Tik Dievas lietų iškrato.

Tu – žirgas, o aš – tavo raitelis.
Nunešk mane tyrlaukių proza,
Ten užgimė pirmosios raidės,
Ten numirė ištartas žodis.

Dainuočiau tave ligi ryto.
Kol aušros užkąstų man žadą.
Dainuočiau tave – iš pavydo
Ištirptų ir upės, ir ledas.

Dainuočiau tave ir mylėčiau,
Kol rytas atėjęs pakartų,
Kabėčiau šalia ir virpėčiau –
Tu visad man – šaškės, aš – dartai.

Ir būsiu tau paskutinė.
Ir būsiu tau pirmas kartas.
Atėjęs iš tyrlaukių tyras
Išeina žodis apkartęs.

Ir šypsnys gražus paskutinis
Tik gaila, kad akys užmerktos.