Čatemas. Madingas kurortas Melvilio pusiasalio šiaurės rytuose, iš vakarų pusės spaudžiamas Ketčerio kalnų, o iš rytų skalaujamas vandenyno. Išlipęs iš automobilio, priešais “Kontinento” viešbutį, Bleikas stabtelėjo po stogeliu prie paradinio įėjimo, baigė čiulpti cigaretę, atidžiai, bet nepastebimai dairydamasis aplinkui, paskui nusprigtavo nuorūką į šiukšlių urną ir ryžtingai nužingsniavo vidun. Uodegos, atrodo, nėra. Atitrūko…

Vos išvažiavęs iš Melvilio centrinės dalies ir įsukęs į greitkelį, jis iškart pastebėjo atkakliai iš paskos sekantį pilką “Sirijų”. Sunerimo, išsuko į šalutinį kelią, įsimalė į getą ir tol sukinėjosi siaurų, šiukšlinų, dvokiančių gatvelių labirintais, kol nepasiklydo. Tai suprato, pamatęs vidury gatvės tįsantį šunį, kurį pervažiavo prieš penkias minutes. Vadinasi, suka ratus tomis pačiomis gatvėmis…

Gal ir nereikėjo šitaip stengtis: jeigu iš vietinės Mokslo Kontrolės nutekėjo informacija Budriesiems, tai šiems visai nebūtina sekti Bleiką – palauks Čateme. O “Sirijumi” galėjo važiuoti žmogelis, susiruošęs praleisti savaitgalį prašmatniame kurorte, alveronietiškame Las Vege.

Čateme Bleiko nerimas galutinai išsigaravo. Uodegos nebėra. Laikas pradėti darbą.

Ričardas Hukeris, dabartinis Budriųjų archyvo savininkas, atvyko į kurortą susitikti su konkuruojančios gaujos derybininkais. Melvilio ir Vusterio nusikaltėlių klanai kažkuo nepasidalijo, tad pasiuntė į neutralų miestą atstovus, patikslinti įtakos sferų ribas, užglaistyti nesutarimus – ginkluoti susirėmimai kenkia bizniui, geriau gražiuoju susitarti. Pats ne sykį dalyvavęs tokio pobūdžio derybose, studentas nurodė Bastjenui ir Bleikui vietas, kur paprastai apsistoja pasiuntiniai. Melvilio “broliai” mėgo “Kontinento” viešbutį pačiame Čatemo centre, o vusteriškiai apsistodavo ne mažiau ištaigingame “Prezidente”, kitoje centrinės aikštės pusėje, tiesiai priešais “Kontinentą”.

Prie Hukerio prilipdyti Kontrolės operatyvininkai nustatė, jog gangsteris apsistojo 1047 numeryje. Stebėję jį dvi paras, sudarė apytikrę sekamojo dienotvarkę. Nuo vidurdienio iki pavakarių Hukeris šniukštinėja po sendaikčių turgų ir antikvariatus, ieškodamas retų daikčiukų savo kolekcijai, mat į turčių pamėgtą kurortą suplaukia geriausios šios rūšies prekės. Nuo 16-17 iki maždaug 21 valandos gangsteris tūno viešbutyje, ruošiasi žygiui į kazino, kur prie pokerio stalo bendrauja su kolegomis iš Vusterio, tvarko “Brolijos” reikalus. Į viešbutį parsiranda paryčiais – 3 ar 4 valandą ir griūna į lovą, kad kitą dieną vėl pradėtų viską iš naujo: turgus, pasiruošimas, naujas derybų raundas, lova.

Dabar – šešta vakaro. Hukeris ruošiasi deryboms. Bleikas pakilo į dešimtąjį aukštą, išėjo iš lifto, apsidairė. Vestibiulyje riogso kažkokie skardos gabalai, tikriausiai vietinių menininkų šedevrai. Bleikas nusišypsojo, prisiminęs vakar Bastjeno papasakotą anekdotą. Žmona, nusprendusi iškuopti savo vyro, alveroniečio skulptoriaus, dirbtuvę, klausia: “Brangusis, o kas čia per daiktas – šiukšlė, ar naujas tavo kūrinys?” Ant vestibiulio sienų – paveikslai, kurie marsiečiui, rafinuotos Maitrėjos kultūros atstovui, niekuo nesiskyrė nuo įrėmintų tapetų pavyzdžių. Inkvizitorius su panieka barbarų atseit kultūrai nusiviepė ir nužingsniavo koridoriumi, vis dirsčiodamas į lenteles ant durų.

1043… 1044… 1045… 1046…

- Pas ką trauki, brolau? Ar tik nesupainiojai adreso?

Bleikas sužiuro į kelią jam pastojusį, iš nišos sienoje išlindusį nedidelio ūgio, bet neįtikėtinai raumeningą vyruką plikai iki mėlynumo nuskusta galva ir patologišku tipiško žudiko veidu. Mažos, siauros asmens sargybinio akutės žvelgė į inkvizitorių iššaukiančiai, lyg kviesdamos muštis. Dešinės rankos pirštai švelniai glostė plastikinę archaiško, Alverone pagaminto, pistoleto formos spinduliosvaidžio rankeną.

Spragt!

Gangsteris krūptelėjo, konvulsiškai sutrūkčiojo ir susileido gargaliuodamas, išsprogdinęs akis, tarsi epileptikas, ištiktas priepuolio.

Duris atidarė pats Hukeris. Bastjenas rodė Bleikui jo nuotrauką, atpažinti nesunku. Brangus kostiumas, šimtas dešimt kilogramų riebios mėsos tame kostiume, o ant viršaus – buldogo snukis. Atlapojo duris, kai Bleikas pasibeldė, nieko blogo neįtardamas, pasitikėdamas sargybiniu. Vienas skruostas išteptas putomis – skutosi. O į kitą skruostą su arkliška jėga įvažiavo Bleiko kumštis. Gangsteris nuvirto. Pūstelėjęs nubrozdintus krumplius, inkvizitorius įvilko į numerį sargybinį, užrakino duris, apžiūrėjo kitus kambarius. Tuščia. Tada nutempė, pūkšdamas ir stenėdamas, sunkų lyg cemento maišas Hukerį į svetainę, rūpestingai supančiojo ir ėmė laukti, kol atsigaus.

Derybininkas atipaipeliojo po poros minučių. Sudejavo, pasimarkstė, nusilaižė nuo sutraiškytų lūpų kraują ir skutimosi putas, išspjovė ant kilimo du dantis. Pamatęs fotelyje patogiai išsidrėbusį ir jo konjaką degustuojantį Bleiką, ne tiek išsigando, kiek nustebo.

- Ką viša tai reiškia? – sušveplavo. – Ar žinai, kaš aš tokš?

-Būšimaš lavonaš. – atsakė jam tuo pačiu Bleikas.

Hukeris visai suglumo. Jau seniai su juo niekas nedrįsta šitaip elgtis ir kalbėtis. Bleikas tuo tarpu užsimovė ant riešo spinduliosvaidžio kastetą, pareguliavo jį, kad šaudytų ne kamuoliniais žaibais, bet plonyčiais lazerio impulsais.

- Kur akmenukai, kuriuos gavai iš studento? – paklausė.

- Kaš?

- Akmenukai. Keturi. Su inkliuzais.

Hukeris papurtė galvą.

- Nešuprantu, apie ką šia kalbi. Ei! Ką ruošieš daryti?

- Vadinasi, sandėrio nenori?

- Ką? Kokio šandėrio?

- Gaila. – atsiduso Bleikas. – Nepakenčiu smurto, bet man velniškai gerai sekasi jį naudoti, – spragtelėjo ginklo saugiklį.

- Ei! Tu ką – pšichaš?! Nedaryk to!

- Pirmiausiai paspirginsiu tau kairę koją. Paskui – dešinę. Jeigu ir tai neišgydys tavo amnezijos, užsiimsime rankomis ir kitomis kūno dalimis. Ir taip – iki pergalės.

- Klaušyk, šmogau! – pratrūko gangsteris. – Ar bent įšivaižduoji, kam grąšini?! Tik pamėgink iššauti! Mano žmonėš…

Šnypštelėjo spinduliosvaidis. Trumputis, plonytis it siūlas impulsas nuslydo kairiąja Hukerio blauzda ir įsmigo į parketą. Užrūko medis, kelnių medžiaga, gangsteris subliovė nesavu balsu iš skausmo. Kambaryje pasmiro svylančiu banditu.

- Na? – pasilenkė virš inkščiančio gangsterio inkvizitorius. – Dabar dešinę?

- Jie šia. – sudejavo Hukeris. – O Viešpatie, kaip škauda! Tu dievaši pšichas! Šavo rankomiš į vonią su rūgštimi įmurkdyšiu, prišiekiu!

- Kur jie?

- Lagamine.

- O lagaminas?

- Miegamąjame, po lova. Užmušiu tave, šunšnuki!

- Linkiu sėkmės. – Bleikas nupėdino į miegamąjį, išsitraukė iš po lovos lagaminą, vis patraukdamas konjako ėmė knaisiotis drabužiuose. Yra! Keturi briliantiniu metodu nušlifuoti kristalai su inkliuzais. Štai jisai – Budriųjų archyvas. Įdomu, ar daug Kontrolės vyrukų galėtų pasigirti laikę jį savo rankose? Iš marsiečių, aš, ko gero, būsiu pirmasis… - patenkintas apžiūrinėjo grobį Bleikas.

Hm… Vienas komplektas jau pas mane. Antrasis – pas kažkokį banditą, nupirkusį jį iš fermerio stepėje… O gal yra daugiau kopijų? Končita skrido į Alveroną atskirai nuo draugužio Deviso – gal atvežė dar vieną?

Kam atvežė?

Kam jie apskritai vežė iš Marso dovanų?

Marios klaustukų. Daug daug darbo. Tačiau svarbiausias Bleiko uždavinys dabar buvo jau visai kitas. Dabar svarbiausia neįkliūti su archyvu Budriesiems ir laimingai gyvam ir sveikam sugrįžti į Marsą.