Gulėjau susirietusi embriono poza ir skaičiavau savo rankų pirštus. Kaskart pasiekus dešimt jausdavausi, lyg atlikusi žygdarbį, milžinišką darbą, kuris reikalaudavo pastangų. Skaičiuoti niekada nemėgau. Galbūt todėl visada taip ir dariau, norėdama įveikti savo minčių ir jausmų dūmus, pasklidusius po visą mano kūną, ir neleidžiančius gyventi.
Tokiais atvejais man atrodydavo, jog baigiu išprotėti. Sau atrodydavau lyg eilinė idiotė pamišėlė, dienų dienas spoksanti į lubas ir skaičiuojanti pištus, uostanti spalvas ir kalbanti pati su savimi. Tačiau skaidriom akimirkom man į dvasią paskambindavo protingų sakinių kurjeris ir pristatydavo paštą: kiekvienas viduje esame bepročiai, mažiau ar daugiau kolekciuonuojantys savo gyvenimą.
Todėl nemačiau nieko blogo tame, kad kolekciuonuoju savo gyvenimą.

Kas rytą į mano kiemą atskrisdavo pulkas baltų balandžių. Retai kada tarp jų pamatydavau pilką balandį, tai reikšdavo, kad mano diena bus ypatinga. Balandžiai pas mane neskristų, jei nevaišinčiau jų savo pusryčiais. O gal ir skristų. Kaži, ar balandžiai buvo aname gyvenime žmonės? Man visada atrodo, jog tarp jų slepiasi ir mano mama. Tik niekada jos neatpažįstu, nes ji, matyt, nenori, kad aš žinočiau, jog ji mane kasryt aplanko.
Nepaisant to, ji žinojo, kaip mėgstu šokti. Ypač tada. Kai skamba senojo patefono muzika, o manęs niekas nestebi. Galbūt nešokčiau, jei manęs nešokdintų toji muzika. Ji ištiesdavo rankas ir vedžiodavo mane, leisdavo užsimiršti ir justi kaip lengvai vėjas kutena mane ir mano plaukus. Tada rodydavosi, jog mano viduje užgroja maža skambanti dėžutė, kurią išjungti galėdavo tik jos sesuo. Muzika iš patefono. Kai ji nustodavo savo grakščiom rankom vedžioti mane, nustodavo skambėti ir toji mažytė mažytė skambanti dėžutė manyje... Abidvi jos būdavo labai punktualios, nes žinodavo, jog iš šokio turiu grįžti, kol mano mokytoja neperžengdavo šių namų slenksčio.
Pirmas kartas, kai ją pamačiau buvo lemtingas. Ji buvo apsiovusi baltais kaliošais ir rausvu lietpalčiu. Tai iškart man paliko nekokį įspūdį. Tačiau ji tik nužvelgė mane savo pasipūtusiu žvilgsniu ir paklausė, kuriom dienom mano tėvas būna namie. Papūtė savo rožines lūpas, pasitaisė chemines garbanas ir nusiėmusi paltą parodė man savo gilią iškirptę. Ir visa tai- dailininkė ???
Mano vienišam tėvui tai ne į naudą, ir vargu, ar aš iš jos išmoksiu genialių tapymo idėjų, mąsčiau tada. Ir, matyt, neklydau.
Ji vertė mane tapyti pūstas sukneles; madam su vėduoklėmis; ponus, ryjančius pyragaičius, nuo kurių jų pilvai tik pūtėsi ir pūtėsi, o apie modernizmą galėjau tik pasvajoti.
Tačiau vos tik ji išsinešdindavo, palikusi užnugary savęs Chanel aromatą, kuris mane pykino, aš užmiršusi, kad ši ponia egzistuoja, panirdavau į savo fantazijų jūrą.
Aš piešdavau ilgesį, kuris lyg tiltas per amžinybę, nusidriekdavo per spalvų gamas ir leisdavo laimės armijai juo žigiuoti, paliekant gilius įspaudus jame.
Aš piešdavau rudens nostalgiją, kuri apimdavo mane, kai pavasario saulė įkyriai belsdavosi pro mano raudonas langines. Ją vaizduodavau lyg muzikos garsus, kurie sustoję pagal draugiškumą, kurdavo savo ateitį tarp nerimąstingų ir nerišlių gijų, kurios lyg Sovietų milicininkai, drausdavo net įkvėpti, kad nesugadintume įsivaizduojamo grožio.
Savo paveikslų nerodydavau niekam, Tiesą sąkant ir neturėjau kam juos rodyti.
Mano mokytoja, auksinių kabučių garbintoja, mėgdžiodavo Rokoko ir niekur kitus nežvelgdavo.
Tėvas, amžinai išvykęs tarnauti už Tėvynę, nesikišdavo ten, kur mažai ką nutuokia. Jis girdavo mane, nors pats kadaise drausdavo rengtis pūstas sukneles.
Draugų aš neturėjau, o Nematomas Draugas nesižavėjo paveikslais.
Žmonių aš nepažinojau, tačiau spėjau, jog draugo ilgesį pajusdavo kiekvienas, kai tekdavo kopti į kalną ir neturėt už ko laikytis.

Buvau šokiruota, kai madam Mokytoja pasakė, jog miesto galerijoje rengsime mano piešinių parodą. Nebuvau pratusi, jog mano piešiniais, kuriuos ji liepdavo piešti, kas nors be manęs, tėvo ir jos pačios stebėtųsi. Jie net nebuvo verti to! Kiekviename paveiksle vis tas pats ir tas pats, tik kitaip išreikšta. Po velnių, juk tai net ne modernizmas!
Nors nebuvau linkusi su niekuo aptarinėti savo skurpulingą gyvenimą, madam pareiškiau, kad į šiuos piešinius neleisiu niekam pažiūrėti, nes jie neverti erzinti žmogaus akį savo nesubtiliu baisumu. Manyje kovojo pyktis jai, Rokoko ir tiems kvailiams paveikslams, kuriuis aš piešdavau vien tam, kad tėvas jaustųsi laimingas. Ir manytų, jog iš manęs auga guvi dailininkė, kuri užaugus visus pakerės savo paveikslais, kaip ir madam!
Absurdas! Visą tą laiką aš eikvojau paveikslams, kuriuos dabar ruošiuosi sunaikinti. Kad ir kaip man būtų gailą tų žavių valandų, kai piešdavau tuos kvailus paveikslus. Tada įsivaizduodavau esanti kankinė, atliekanti bausmę. Ir man tai patiko, nes šitaip kovojau su neteisybe, kurią išreikšdavau kituose savo darbuose. Darbuose, skirtuose tik man.
Savo bausmę sudeginau netoli esančiame lauke, kuris kvepėjo žalia spalva. Kai paveikslai, atsisveikindami su manimi smilko, o ugnis glamonėjo juos, aš palaimingai stebėjau, jusdama kaip pyktis virsta keista būsena, kuri užvaldo mane, nelyg vanduo klozetą.
Tik staiga išgirdusi už savęs siaubo iškreiptą klyksmą, aš sustingau, nelyg užgesusi žvakė. Paskendusi savo dvejonių kamuoliukuose, neišgirdau, kaip ji čia prisiartino. Stovėjau užsimerkusi, bijodama pajudėti, nes niekad nemačiau piktų žmonių.
Matyt, tai man padėjo, nes atmerkusi akis nepamačiau nieko, išskyrus pelenų krūvelę, kurią palengva darkė vejas.
Po šio įvykio manyje, ir ne tik manyje, daug kas pasikeitė. Grįžus namo mačiau tą patį skausmo iškreiptą bepročio veidą, kuris net nežiūrėdamas į mane, į savo skausmo kaltininkę, lakstė pirmyn atgal. Taip niekada ir nesužinojau, ko ji ieškojo- ar savo praeities, ar gyvenimo palydovų, ar pačios savęs.
Nieko nepasakius, tą pačią dieną ji išvyko. O aš gulėjau ir skaičiavau savo rankų pirštus. Nesijaučiau atlikusi kažką negero, priešingai- jaučiausi laiminga. Laiminga, kad pagaliau išsilaisvinau nuo pernelyg sureikšminto stengimosi pažinti pasaulį. Gulėjau dar negimusio vaiko poza ir mąsčiau, kada išvysiu pasaulį.
Kitą rytą tarp pulko balandžių, kurie atskrido manęs aplankyti, pamačiau net du pilkus balandžius. Nusistebėjau, tačiau ir toliau, apimta patetiškumo mėčiau jiems sudžiūvusią duoną.
Kai išvydau link sodybos artėjantį kažkieno siluetą, elgiausi lygiai taip pat.
Kai atvykėlio siluetas man pranešė, jog kare netekau tėvo, elgiausi taip pat.
Kai paukščiai išskrido, elgiausi taip pat.
Juk buvau dar vaikas, neišvydęs pasaulio.
Tuomet atėjo laikas suprasti, jog turiu gimti.
Kai uždariau savo namų duris, ėjau skaičiuodama jau nebe savo pirštus, o akmenukus nuo kelio. Pametusi jų skaičių pakėliau akis į dangų ir išvydau jame paukščių taką. O jame atsispindėjo protingo sakinių kurjerio palikta žinutė man: neturėdami praeities, negalime pretenduoti į tuščią ateities vietą.