Įvadas


Mituose pasakojama , kad Niuva su Fusi , San huang dinastijos pradininkai, iš geltono molio nulipdė žmones. Iš pradžių jie juos lipdė po vieną , paskui pasiėmę virvę , pamerkė ją į molį ir nupurtė. Iš molio gabalėlių atsirado nauji žmonės. Niuva ,matydama kad jie miršta ir jiems vis reikia darbuotis , sujungė vyrus ir moteris ir privertė juos pačius pratęsti savo giminę.
Tačiau , norėdama , kad žmonių giminę valdytų jų palikuonis , Fusi su Niuva nulipdė dar vieną figūrą. Savo palikuonį , žmogų – dievą, kurį pavadino Gran Kajų - Aukščiausiuoju Rytų valdovu.



***

Niuvos ir Fusi palikuonis Gran Kajus Rytų karalystę pavadino Elmora.
Žmonių pramintas „Geltonuoju imperatoriumi“, dėl savo geltonų it saulė plaukų spalvos, jis valdė Kiniją vienuolika tūkstančių metų. Jo valdymo metais vyravo taika ir harmonija. Dėl išskirtinio dorybingumo, Gran Kajus buvo apdovanotas ilgaamžiškumu. Tačiau Gran Kajaus valdymo metai, nebuvo tokie taikūs , kaip jis norėjo.
Iš visatos gelmių, kur jokie dievai negalėjo nueiti ar nukeliauti , išlindo blogis. Pats baisiausias ir negailestingiausias blogis. Jo noras užkariauti visus pasaulius buvo tiesiog pasibaisėtinas, dievų atžvilgiu. Jie nusprendė, kad šį blogį , jie privalo sunaikinti. Pasaulio sutvėrėjai Niuva ir Fusi, užpuolė tą blogį, kurio šešėlis driekėsi per visą visatą. Jų kova prieš blogį buvo pati įnirtingiausia iš visų kovų. Tamsos šešėlis bandydamas keisti pavidalą nesugebėjo nugalėti Niuvos ir Fusi. Jų dieviškieji ginklai , buvo nukalti iš visatos gėrio ir taurumo , meilės ir dorybės , tapo tiesiog mirtini blogiui. Kiekvienas Niuvos ir Fusi kirtis , degindavo blogio kūną. Kuo daugiau jie puolė , tuo blogis mažėjo ir mažėjo. Bet vieno Fusi kirčio metu , užuot turėjusi sudegti , blogio dalelė atsiskyrė nuo viso kūno ir skriedama bekraštėje erdvėje užgeso. Kita blogio dalis žuvo. Visi manė , kad blogio nebeliko ir kad visatoje vėl įsivyravo taika ir ramybė.
Skriedama bekraštėje erdvėje , blogio sėkla ieškojo vietos , kur galėtų apsistoti ir atgauti jėgas. Ieškojo pasaulio , kuris taptų jos prieglobsčiu. Ir tą pasaulį ji rado , tai buvo Žemė.

***


Išsigandęs vyras bėga siauru keliuku, grįstu smulkiais akmenukais. Jo galvoje tik viena mintis : „Reikia viską papasakoti imperatoriui „. Bėgdamas, jis vėl prisimena tą kraupų vaizdą, kurį matė vos prieš kelias minutes. Vaizdą, kurio niekada neužmirš.
Grįždamas iš darbo, jis jau planavo, kaip praleis dieną su šeima. Tačiau, pasiekus savo sodybą, jo planai žlugo. Jo namas buvo perdurtas keistais juodais medžiais, kurie išdygo tiesiog per porą valandų. Bandydamas žengti link savo medinių namo durų jis pastebėjo , kad ne tik medžiai buvo perdūrę jo namą , tačiau ir juodas kaip naktis vanduo supo jį. O viduje , pro langą , jis pamatė kraupų vaizdą. Jo žmona su sūnumis stovėjo viduje , pačiame kambario vidury ir nejudėjo. Jie buvo lyg sustingę. Negalėdamas patikėti savo akimis , jis net nepastebėjo , kad jo šeimyna buvo įlipusi į tą juodą masę , kuri juos ir nužudė. Jo galva pradėjo svaigti , vos nepraradęs sąmonės jis dar sugebėjo sudėlioti mintis į vietą. Mirę juodi medžiai , mirtį nešantis vanduo , šeima...Staiga , vyro dėmesį patraukė tai , kad mirties vanduo pradėjo kunkuliuoti. Jam atsitraukus pora žingsnių atgal , prieš pat jį iš žemės išdygo juodas , negyvas medis. Vėliau, iš vandens  išdygo dar vienas medis ir dar vienas ir dar. Mirties vanduo vėl pradėjo kunkuliuoti. Tačiau šį kartą juodieji medžiai nebedygo , vyro akys sustingo ties vienu tašku. Jo kūnu nubėgo šiurpas. Jo namas , pastatytas jo paties rankomis , jo šeima , grimzdo į juodą , kaip naktis vandenį. Į mirties vandenį.
Vyro skruostais pradėjo riedėti ašaros per kurias jis nebematė kelio kuriuo bėga. Sustojęs trumpam jis jas nusivalė ir apsižvalgė aplink. Dešinėje augęs miškas tyliai ošė savo įprastą melodiją , o netoli tyvuliuojančio Pagodos Šan ežero vanduo jį vėl nuramino. Bestovėdamas, jis vėl prisiminė savo šeimą, tačiau nuvijęs visas mintis šalin pasileido bėgti link rūmų.
Skaidrus upelio vanduo tekėjo pro pat rūmus. Per upelį nutiestas tiltas vedė jį link jų. Maži , dideli nameliai su raudonais stogais ir baltomis sienomis stovėjo miesto viduryje. Jų langai buvo siauri, su nedidelėmis langinėmis šonuose, pro kurias saulės spinduliai nelabai patekdavo. Gatvės buvo grįstos akmenimis, išskyrus prie rūmų , ten, gatvės danga buvo raudonai nudažyta, kad pabrėžtų rūmų spalvą ir didybę.
Milžiniškas namas stovėjęs pačiame miesto viduryje buvo paties imperatoriau namai. Rūmų stogas buvo taip pats raudonas, o ant jo buvo pastatytas milžiniškas geltonas drakonas, kurio ilgis nusitęsė per visą rūmų stogą. Sienos buvo papuoštos įvairiais raštais bei hieroglifais, o prieš pat įėjimą tiesiai virš arkos buvo nupiešta geltona saulė. Dideli kaip namas rūmų vartai buvo pagaminti iš stipriausio šalies medžio , kad atremtų bet kokią ataką.
Prie rūmų vartų stovėję du sargybiniai nustebo pamatę uždususį vyrą atbėgantį nuo kaimo pusės. Pribėgęs prie jų, jis prašėsi įleidžiamas. Iš pradžių jo nenorėję leisti sargybiniai suabejojo jo pasakojimu apie juodus mirusius medžius ir mirties vandenį, bet nusprendė, kad jau geriau imperatorius jį uždaro į vienutę, o ne jie. Tad pasitraukę jie įleido skubantį vyrą pas imperatorių į rūmus.
Skubėdamas rūmų mene, išpuošta  įvairiausiais piešiniais, simboliais bei visų spalvų kilimais, nuo mėlyno iki geltono, vyras net nepastebėjo jų grožio. Jam terūpėjo kaip patekti pas imperatorių. Pagaliau pasiekęs imperatoriaus Gran Kajausi salę jis sustojo ir prieš pat imperatorių priklaupė.
Šis pakėlęs ranką davė ženklą, kad jis gali atsistoti ir klabėti.
- Imperatoriau, mirties vanduo pasiglemžė mano šeimą ir namus, - vyro akyse vėl pasirodė ašaros. – O po jo sekė mirę juodi medžiai, kurie išdygdavo per porą sekundžių. Jų buvo pilna visur, aš nežinau, ką man daryti, kur man dabar gyventi?
- Nesijaudink ,- imperatoriaus balsas skambėjo taip, lyg šis būtų vyro tėvas. – Dabar pat nueik pas žynius ir pasakyk jiems , kad sukurtų eliksyrą, kuris sunaikintų šį blogį. Blogį, kuris jau ne vienerius metus žudo mano žmones ir naikina derlingas žemes. Vėliau keliauk į kareivines, ten tavimi pasirūpins. O dėl šeimos nesijaudink , dabar juos globoja Niuva, jie geresnėje vietoje , - imperatorius uždėjo ranką ant valstiečio peties ir šis dar kartą nusilenkęs nubėgo didele sale, o po kurio laiko pasukęs už kampo dingo.