Pavasariui ištiesiu ranką
ir skrieju valso žingsniu
per žydinčių pienių lauką,
obels žiedų kvapu.

Metų laikais plasnoju:
vasarą – žiogo smuiku.
Beržas, ištįsėlis brolis,
kviečia pašokt  – nuraustu.

Ir kai spalvotas klevas
mėto pakampėm lapus,
primena tango aistringas –
gyvenimas tavo – perpus.

Laikas į smilkinį beria
perlų gijas vėriniais.
Kokiam dar šokiui pakviesi,
gyvenime, savo keliais?