ALVERONAS (18)
Žodis “miestas” marsiečiui Bleikui visada asocijavosi su žodžiu “kupolas”. Po tuo kupolu – rūmai, dvaras, kaimas, miestelis, o kupolų grupė, tarpusavyje sujungta metropoliteno linijomis – miestas.
Po apsilankymo žmonijos lopšyje – Žemės planetoje, Bleiko žinios šioje srityje smarkiai prasiplėtė.
Pirmas atradimas – nebėra senųjų miestų. Sklaidydamas senų fotoalbumų puslapius, žiūrėdamas filmus, kurių veiksmas vyksta Niujorko ar kokio Bombėjaus gatvėse, marsietis arba dar tolimesnių planetų gyventojas dažnai galvoja, jog šie miestai iki šiol ten tebestovi. Ir baisiai nustemba, nusileidęs kur nors Manchetene ir neradęs ne tik didingų dangoraižių, bet išvis jokių požymių, jog čia kitados gyventa žmonių. Geriausiu atveju išliko miestų fragmentai, pavyzdžiui, Maskvos Kremlius, kurį savo rezidencija padarė monarchai Orlovai, arba šiaip kuo nors įdomesni pastatai, šiais laikais riogsantys tiesiog vidury laukų ar miškų, nors kadaise stūksojo miestų centruose. Dabar tai tik muziejai, paminklai praėjusioms epochoms, jau seniai nebenaudojami pagal tiesioginę savo paskirtį, kaip nebenaudojamos Egipto piramidės.
Kitas atradimas – Žemės miestai neturi nė vieno nuolatinio gyventojo. Pasikeitė pati miesto samprata. Anksčiau tai buvo vieta, kurioje gyvena daug žmonių. Dabar – vieta, kurioje lankosi daug žmonių. O gyvena jie šiais laikais plačiai pasklidę po visą planetą, nuosavuose ūkiuose, dvaruose ar susitelkę į nedidukus kaimelius ar miestelius.
Miestai mirė.
Mirė, kai iš jų išsilakstė nuo suirutės, bado, epidemijų besigelbstintys žmonės. Kaime, arčiau žemės, išgyventi paprasčiau, bent jau badas negresia. Kai būsimieji monarchai savo užgrobtose teritorijose po truputėlį atkūrė tvarką, miestai buvo beatsigauną, bet neilgam. Atkurtas visuotinis informacinis tinklas, vimano masinis paplitimas, vartotojiškos visuomenės žlugimas, kuris apvertė ekonomiką aukštyn kojomis – visa tai ir daugybė kitų faktorių galutinai pribaigė ir taip jau agonijoje besiblaškantį miestą.
Miestas prarado politinę ir administracinę reikšmę. Monarchui Orlovui penkiolikamilijoninė Maskva nereikalinga, jam užtenka Kremliaus. Anapus upės – pora kvartalų ambasadoms, pramogų rajonėlis – štai ir visa supervalstybės sostinė. Orlovo gubernatoriai valdo provincijas taip pat, kaip jis – iš nuosavų dvarų ir rūmų.
Miestas žlugo kaip ekonominis centras. Firmų bosai vadovauja įmonėms taip pat, kaip politikai valstybei – neišeidami iš namų. Jeigu reikia su kuo nors susitikti asmeniškai, vimanas nugabens į susitikimo vietą greičiau, nei kitados žmogus pasiekdavo darbovietę miesto centre per visus kamščius.
Miestas žlugo kaip pramonės centras. Didžiąją dalį buityje reikalingų daiktų gaminasi patys žmonės – kiekvienas kaimas turi reikalingus amatininkus: siuvėją, dailidę, techniką remontuojantį mechaniką. Sunkioji pramonė iškelta į kosmosą, o kiti fabrikai nukišti giliai po žeme, kad nebjaurotų peizažo. Eini per pievą – pienės geltonuoja, padangėje vyturys čirena, kažkieno karvė ant kalvos žolę rupšnoja. Horizonte miškas garbanojasi. Kitoje pusėje – ežeras blizga. Ant kranto – prašmatnus dvarelis, kažkokio bankininko rūmai ir tuo pačiu banko būstinė. Nė į galvą niekam nešautų, jog tiesiai po kojomis, giliai po žeme, dūzgia kiberius gaminantis fabrikas. Dirba jis uždaro ciklo režimu, be teršalų ir atliekų, nes teršalai ir atliekos, kaip ir seni, sudėvėti, sulūžę daiktai tuojau pat perdirbami į naują produkciją. Dirba automatai, automatus valdo kiberis, o kiberį prižiūri vienas žmogus, turbūt tos pačios virš fabriko besiganančios karvės savininkas.
Iš trijų banginių, ant kurių laikėsi klasikinis miestas – politikos, verslo ir kultūros, beliko kultūra. Miestas – tai vieta, kur susitinka, bendrauja ir linksminasi žmonės. O šitiems poreikiams patenkinti pakanka vos kelių kvartalų.
Žodžiu, nesunku įsivaizduoti, kaip išvertė iš nuostabos akis Bleikas, pamatęs pro vimano langą alveronietišką miestą, ir dar patį didžiausią – Melvilį.
Melvilis įsikūrė to paties pavadinimo pusiasalio pietinėje dalyje. Gyventojų skaičius – 15 milijonų. Vien nuo to kosmitui ar žemiečiui pasišiaušia plaukai: kaip jie gali gyventi šitaip susigrūdę!? Be to, tame pačiame pusiasalyje yra dar du didmiesčiai – Vusteris ir Sent Džonsas. Kiekviename iš jų – dar po 10 milijonų gyventojų. Maža to – aplink didmiesčius spiečiasi palydovai. Tokiu būdu susidarė aglomeracijos, kurios, savo ruožtu, susiliejo į grandiozinį megapolį, užklojusį visą pusiasalį. Iš viso šiame supermieste dabar gyvena 50 milijonų žmonių – kas dešimtas alveronietis.
Po kupolais dominuoja gamta, tegu ir pusiau dirbtinė, tegu apgailėtinai ir skurdi. Apie Žemę nė kalbėti neverta, vargu ar tuos po girias ir stepes retai išsibarsčiusius keliolikos trobų kaimelius galima pavadinti urbanizacija. Melvilio gi pusiasalyje gamtos nė kvapo nebeliko, išskyrus jūrą ir dangų, bet ir tie – baisiai užteršti. Trijų susiliejusių didmiesčių centruose dunkso dangoraižių uolynai. Kuo arčiau jų – tuo aukštesni pastatai, o likusią pusiasalio teritoriją dengia ištisas vandenynas vieno ar dviejų aukštų standartinių nameliūkščių. Kai kur šiame stogų kilime lyg salos stūkso stambesni pastatai ar jų kompleksai – prekybos, sporto, pramogu centrai. Tai šen, tai ten styro tankūs kaminų miškai – pramonės rajonai. Tarsi stambios kraujagyslės rangosi, pulsuoja plačios autostrados. Praeiviams virš galvų barška vienbėgiai traukiniai. Kažkur po žeme dunda metropolitenas. Virš stogų velnioniškai parpia šimtai sraigtasparnių. Dar aukščiau staugia, kriokia, riaumoja ratus virš miesto sukantys, kylantys ir besileidžiantys reaktyviniai laineriai. Be garso judantis užsieniečių kosminis keltas su levitaciniu varikliu atrodė kažkaip nerealiai, lyg netikras – šitoks gremėzdas ir anei garselio – plaukia virš dangoraižių tarsi debesis…
Iš esmės nieko naujo Bleikas nepamatė – taip atrodė iš nuotraukų pažistamas senovės Niujorkas ar Tokijas, tačiau vienas dalykas – sėdėti namuose ir vartyti senų nuotraukų albumus, o visai kas kita – pačiam tokiame pragare atsidurti. Melvilis tikras. Realus. Pačiupinėjamas. Iškart užgulantis velnionišku triukšmu ausis, vos pravėrus vimano dureles. Iš tolo savo dvoku riečiantis jautrią, prie švarutėlio kupolo oro, kvepiančio gaivia žaluma, pratusio marsiečio nosį.
Žvelgusiam pro vimano langą-ekraną iš orbitos Bleikui atrodė, jog vienintelio planetos žemyno pakraščius apniko kažkokie kenkėjai. Urbanizuota, industrializuota Pakrantė priminė vėžio graužiamo kūno jau atmirusias, pūvančias vietas. Ir šitas vėžys nesulaikomai plito, graužėsi į Kontinento kūną metras po metro, atkakliai šliaužė pirmyn, link Girios, pūdydamas vis naujus ir naujus laukinės, sveikos stepės hektarus.
Centriniame aerouoste pro muitinę perėjusį kolegą pasitiko vietinis inkvizitorius Bastjenas. Įsisodino svečią iš tolimojo Marso į nediduką automobiliuką ir vikriai nulaviravo greitkeliais link miesto centro. Kelionė truko daugiau kaip valandą. Per tą laiką Bastjenas papasakojo naujienas.
Sužinoję apie nesėkmingą Deviso mėginimą prasmukti į Alveroną, į jo žūties vietą tuojau pat išskrido Kontrolės komanda. Nuolaužų neberado – troliai ištampė, o tai kas liko, atiteko anksčiau suskubusiai policijai ir gelbėjimo tarnybai. Deviso palaikus ir kai kuriuos vimano fragmentus policija išvežė į Melvilį. Nieko nepešę, inkvizitoriai jau ruošėsi grįžti namo, bet kažkuris jų nugirdo trolius kalbant apie akmenukus, kuriuos čiabuviai rado prie piloto likučių. Keturis akmenukus iš jų atėmė policininkai, o dar keturis – antrą komplektą, gulėjusį atskirai, laukiniai nuslėpė, o paskui išmainė pas kažkokį fermerį į kiaušinių pintinę. Ūkininką agentai surado labai greitai, bet ir vėl buvo aplenkti. Kažkoks vyrukas, pasak fermerio – Pakrantės gangsteris, nupirko akmenukus už šimtą kronų.
- Palauk… - sustabdė Bastjeną Bleikas. – Nenugirdau tikriausiai. Už KIEK jis juos nupirko ?
- Už šimtą kronų.
- Dieve mano! Kas jis?
- Dar nežinome.
- Po velnių! Slaptos technologijos, niekam nežinomi atradimai – ištisas vandenynas pavojingiausios
informacijos. Bandito rankose!
- Labai abejoju, ar jis nutuokia, ką iš tikrųjų įsigijo. Gal tiesiog savo merginai papuošalą nupirko? Fermeris sakė, jog į pelkes jis keliavo su drauguže.
- Kaip gražu! Papuoš savo mergaitę vėriniu, kurio vertė – milijardai. Šimtai milijardų. Mano žmona nusiskandintų iš pavydo.
- Tegu geriau kaba mergaitei ant kaklo, negu patenka į išmanančių žmonių rankas.
- Anksčiau ar vėliau – pateks. Pamatys merginą koks užsienietis gatvėje…
- Todėl ir ieškome to bandito. Į stepę paprastai keliauja narkomafijos kurjeriai, supirkinėjantys žaliavas milteliams. Tarp jų ir šniukštinėjam.
- O kur antrasis komplektas? Pas farus?
- Farai atidavė jį Melvilio universitetui.
- O, velnias!
- Ruošėmės pasiimti, bet gavome apgailestavimų pilną atsakymą, jog per tas kelias dienas komplektas iš universiteto dingo.
- Turim konkurentų? – sukluso Bleikas.
Gal Budrieji? – pagalvojo. Šitie dabar irgi pilnu tempu medžioja Deviso šutvės narius, stengiasi atgauti nukniauktą nuosavybę. Nepaisant to, kad valdžia dėl jų darbo metodų Budriuosius laiko baisiais nusikaltėliais, paprasti žmonės simpatizuoja Ordinui, todėl ir talkininkų jie visur taip lengvai susiranda. Žmonijai pražūtingos žinios užrakintos devyniais užraktais, jos negali būti pavogtos – taip mąsto dauguma paprastų, eilinių žmonių. Ir šitaip manydami, jie jaučiasi saugūs, nebijo, kad koks nors maniakas ar žioplys išsprogdins kartu su savo laboratorija pusę planetos. Budrieji dabar iš paskutiniųjų stengsis atgauti archyvą ir nuslėpti, kas atsitiko. Tai bent būtų smūgis Ordino reputacijai!
- Ne konkurentai. – nuramino Bleiką Bastjenas. – Paprasta vagystė. Šiąnakt farai atsiuntė studento iš laboratorijos nušvilptų daiktų sąrašą, kuriame, tarp visokio niekalo figūruoja ir “keturi dirbtinės kilmės mineralai iš sudužusio kosminio laivo”.
Bleikas nustebo.
- Taip ir parašyta – “dirbtinės kilmės mineralai“? Universiteto mokslininkai nežino, jog tai informaciniai kristalai?
- Iš kur jie gali žinoti? Kristalus jūs pasigaminote vos prieš 50 metų.
- Nemaniau, kad jūs čia šitaip atsilikę.
- Man rodos, Sinodo žyniai daro didelę klaidą, drausdami tiekti šiuolaikines technologijas Alveronui. Naudodamiesi jūsų išradimais, nebūtume pavertę Alverono šitokiu šiukšlynu.
- Duok vaikui degtukų dėžutę… Kalba eina apie pasaulėžiūrą, mąstymo būdą, Bastjenai. Mums planeta yra gyvas sutvėrimas, o mes patys – jo dalis, jo vaikai. Vaizdžiai tariant, planeta žmogui – tarsi motinos įsčios kūdikiui, o kur tu matei kūdikį, kuris pjaustinėtų ir nuodytų savo motiną? Taip gali ir persileidimas prasidėti. O jums planeta – negyvas akmens ir geležies luitas, kurį galima kasinėti, ardyti, trupinti, deginti kaip kurą, lydyti ir galiausiai paversti atliekomis, todėl ir sėdite apsikasę šiukšlėse iki kaklo, dūstate, viską aplinkui užsmardinę. Kol šitaip elgsitės – apie Sinodo draudimo panaikinimą nė kalbos negali būti. Iš pradžių turi pasikeisti mąstymo būdas, pasaulėžiūra, tada ir apie blokados atšaukimą galima bus kalbėti.
- Kaip tu tai įsivaizduoji – perauklėti pusę milijardo žmonių?
- Čia jūsų problemos, patys nugrybavot į lankas, patys ir kelių atgal ieškokit, kuo mes čia, Maitrėjos žmonės, dėti? Mes nukrypom nuo temos, Bastjenai. Sakei, kad kristalus kažkas pavogė.
- Taip. Aš šį tą jau nuveikiau. Vagišius pagrobė kristalus iš universiteto, o aš pagrobiau vagišių iš policijos nuovados.
- Šaunuolis.
Išsukęs iš dvylikaeilės autostrados, automobilis atsidūrė prašmatniame, aristokratiškame sostinės rajone, skendinčiame žalumoje. Dar viena technokratinės civilizacijos ir liberalų išpažįstamos "demokratijos" grimasa. – pagalvojo Bleikas. Tam, kad galėtum gyventi taip, kaip priklauso gyventi visiems žmonėms, kaip gyvena visi šiuolaikiniai žemiečiai ir net kosmitai – gamtos apsuptyje, sveikoje vietoje, čionai, Alverone, reikia tapti milijonieriumi ar itin aukšto rango valdininku. Ir po to jie dar svaičioja apie kažkokias teises, laisves.
Netrukus Bastjeno mažalitražis įsuko į didžiulį, ūksmingą parką, pasisukiojo alėjomis, sustojo priešais didelį pastatą. Virš paradinio įėjimo iš tolo švietė ryški iškaba: “Jazminas. Viešbutis. Kazino.” Anapus Jazmino-viešbučio-kazino šniokštė vandenynas.
- Atvažiavom. – išjungė variklį alveronietis. – Kaip matai, yra ir pas mus neblogų vietelių. – nusišypsojo, pasekęs apdujusį Bleiko žvilgsnį, nukreiptą į jūrą. Vandenynų Marse, kaip žinia, nėra, o Žemės jūrą Bleikas buvo matęs tik iš viršaus, leisdamasis keltu į kažkurį aerouostą. – Paskui pasigrožėsi. Eime, pataršysim vagišių.
Bleikas atitoko.
- Pas jį archyvo neradai?
- Kažkam spėjo atiduoti.
- Velnias, kaip nesiseka! Klausyk, o gal farai jį atėmė, apkraustę vagišių arešto metu?
- Skaičiau apklausos protokolus. Iš universiteto kristalai dingo, bet pas vagį jų nerasta. Matyt, prieš pat areštą kažkam atidavė, ar kur paslėpė.
Bastjeno nuomojamo numerio svetainėje Bleikas pamatė prie kėdės tvirtai pririštą, dviejų inkvizitorių saugomą jaunuolį pamušta akimi. Kai į kambarį įžengė Bleikas, belaisvis smalsiai sužiuro, tarsi spėliodamas, ką jam žada dar vieno tipo pasirodymas. Kai tarpduryje pasirodė Bastjenas – prapliupo keiktis.
- Sančesas. – pristatė jį Bastjenas. – Melvilio universiteto studentas chemikas. Laisvu nuo studijų laiku vadovauja narkotikų gamybos bizneliui, dirba sostinės gangsterių šeimai, kurią čia visi vadina “Brolija”. – Jis atsisuko į studentą. – Pasakok, – paragino.
- Eik tu šikt.
Bastjenas suraukė antakius. Sančesas net susigūžė – matyt, ne policija, bet Bastjeno vyrai jį šitaip aptvarkė.
- Nesuprantu, ko nori, seni.
- Papasakok apie akmenukus. Apie tai, kam tau jų prireikė.
- Man jų nereikia. Draugeliui paėmiau. Reikėjo skolą grąžinti.
- Šit kaip? Žinai, kas mane stebina? Toks solidus biznierius, o įlindai nakčia į universitetą lyg nususęs butų kraustytojas, visokio šlamšto prisivogei … Nesusieina galai, sūneli.
- Kodėl nesusieina? Kodėl butų kraustytojas? Nuėjau pas dėstytuvą, paprašiau rakto ir leidimo padirbėti laboratorijoje naktį, kai niekas nesimaišo – juk egzaminai kitą savaitę, reikia ruoštis…
- Puikiai pasiruošei, sveikinu. Dabar paaiškink, apie kokią ten skolą užsiminei.
Studentas nepatenkintas pasimuistė kėdėje.
- Kalbėk, sūneli. – patarė Bastjenas. – Neišeisi iš čia, kol nesužinosiu visko, ko man reikia. Gali išvis nebeišeiti, jei užsispirsi kaip ožys.
- Pats ožys! – užsigavo studentas ir nenoromis papasakojo. – Užvakar kaifavom su chebra prie jūros, Pietų Krante. Pagėrėm, skylutes patvarkėm, vakare susėdom kortomis lošti. Sumauta diena pasitaikė. Prakišau Ričiui penkiasdešimt gabalų. Po žaidimo beveik atsiskaitėm, likau penkis skolingas. Sakau, atiduosiu kitą savaitę, kai gausiu pinigus už realizuotą prekę, viską sukišau į biznį, visai grynų nebeliko ir taip toliau. Aš jam žmoniškai aiškinu, o tas debilas užsispyrė lyg asilas, į kalbas nesileidžia. Duok jam tuos penkis gabalus ir gana. Pagrasino skaitliuką įjungti, šunsnukis. Kas jam užėjo – galva neišneša. Lyg ir draugais vienas kitą laikėm. Turbūt pats užplaukė ant seklumos, jeigu dėl kelių kronų šoko akių draskyti. Žodžiu, man reikėjo iš kažkur skubiai išknisti pinigų. Tada ir papasakojau apie akmenukus, kuriuos į laboratoriją atvilko Indikatorius.
- Kas?
- Indikatorius. Profesorius. Labai drovus vyrukas – vos tik kas, jau ir raudonas. Atitempė kažkurią, dabar nebepamenu kurią, dieną, visas purpurinis iš laimės, glėbį visokiausių nuolaužų – apsvilusių ir dvokiančių lyg trolio subinė plastiko gabalų. Tarp viso to šlamšto buvo ir akmenukai.
- Ričis, tavo draugelis, jais susidomėjo? Kodėl?
- Jis kolekcionuoja antikvariatą ir šiaip visokias retenybes. O juk tie akmenukai ne šiaip kokie – jie iš kosmoso pas mus nudribo. Ne kasdien Alverone kosmitų erdvėlaivis išsitaško… Žodžiu, sukirtom rankas, nuėjau tą pačią naktį į universitetą… na, toliau pats viską žinai…
- Kur jie dabar? Pas draugelį?
- Kad jį šikantį suparalyžuotų, tokį draugelį! Jei ne jis – nesėdėčiau dabar šitoje skylėje!
- Klausiu, kur akmenukai.
- Pas jį. Spėjau atiduoti, prieš įkliūdamas. Pasisekė. – atsiduso chemikas ir paaiškino: - Užstatu tas senas dulkintuvas Kają, mano skylutę iš Vusterio pasiėmė. Būtų negyvai mergytę užniurkęs, jeigu ryte negautų akmenukų.
- Kur galiu jį rasti?
- Iš kur aš žinau? Viskas! – neteko kantrybės studentas. – Kol nepasakysi kam dirbi ir kodėl išvogei mane iš farų, daugiau nė žodžio neišpeši!
Bastjenas negerai nusišypsojo.
- Kankinkit, niekšai, adatas į panages badykit – nė žodžio neištrauksit…
- Eik velniop.
Bastjenas ėmė lėtai vaikštinėti pirmyn atgal po svetainę. Sustojo prie lango, užsižiūrėjo, susimąstęs, į vandenyną. Galiausiai paklausė:
- Gal nori atgal į policiją?
- Dar klausi! – apsidžiaugė studentas.
- Katorga vilioja? Patinka fizinis darbas?
- Kokia katorga? – nusijuokė Sančesas. – Už įsilaužimą į sandėliuką jie man įpaišys maksimum tris mėnesius lygtinai.
Bastjenas papurtė galvą.
- Ne, sūneli. Laboratorija ir jos sandėliukas farams nerūpi. Jie išsiųs tave autostradų tiesti už narkobiznį.
- O kaip su įrodymais?
Bastjenas atsisuko nuo lango, pašaipiai nužvelgė pilną pasitikėjimo savimi ir savo neliečiamybe studentą.
- Galiu nors dabar pakloti juos prokurorui ant stalo.
- Tu, tėvai, turbūt per daug mano gamybos miltelių prisiuostei.
- Tuoj patikrinsim. – tebesišypsojo Bastjenas. Paskui suraukė antakius, susikaupdamas, stengdamasis kažką prisiminti. – Hm… Pietų Melvilis, Kasters Draivas 297. Didelis raudonų plytų sandėlis. Viršuje – daržovių urmo bazė, o rūsyje – beveik šimtas tavo baudžiauninkų ištisą parą trimis pamainomis fasuoja miltelius.
Sančeso skruostas nervingai virptelėjo.
- Važiuojam toliau. – tęsė Bastjenas, žingsniuodamas nuo lango prie studento ir atgal. – Tas pats Pietų Melvilis, tik kitas rajonas. Park Aveniu 77. Solidus trijų aukštų mūras turčių kvartale. Du aukštus užėmusi turtinga suvaikėjusi senutė, o viršuje – laboratorija. Net ne laboratorija – ištisas fabrikas, kuriame aštuoni studentai gamina miltelius, vėliau išfasuojamus Kasters Draivo ceche. Žaliavas tau tiekia Gomesas ir Lautenbachas, kurie kartą į savaitę keliauja į Stepę, pas laukinius trolius. Gatavą produkciją iš cecho išveža ir mažmeniniams prekiautojams išdalija Konorsas, Brigsas ir…
- Tu labai informuotas. – blykšterėjo studentas.
- O sakei – kliedžiu. Turiu informatorių “Brolijoje”, sūneli. Žinau apie tave pakankamai, kad įmerkčiau farams. Tiekėjai, fabrikai, paskirstymo punktai, platintojai – visas tinklas kaip ant delno, tarsi pats būčiau jį sukūręs. Iki šiol byla dulkėjo seife, o šiandien, kaip matai, pagaliau pravertė. Dabar galiu tave paspausti, sūneli.
- Saugumietis? – pralemeno Sančesas.
- Koks tau skirtumas?
Kambario kampe tyliai kokteilį siurbčiojantis Bleikas patenkintas šypsojosi. Mikliai Bastjenas dirba, nieko neprikiši. Stebi, kaip taršo studentą ir kaifuoji.
- Dabar pats matai – katorga garantuota. Bet aš neatiduosiu tavęs farams. Nesu toks naivus. Juk iš ten jau kitą dieną būsi išpirktas draugelių, ar ne tiesa? Mūsų policija pernelyg sugraužta korupcijos kirmėlių, todėl padarysiu kitaip. Visai tave sumurkdysiu. Pasistengsiu, kad patys “broliai” tave sudorotų.
Studentas dar labiau išblyško.
- Šiandien po miestą pasklis labai negeros kalbos. – ėmė pranašauti Bastjenas. – Žmonės pasakos vienas kitam apie studentą, apvogusį universitetą ir pačiu kvailiausiu būdu įkliuvusį farams. Atvilktas į nuovadą, studentas gavo antausį, praskydo, prasiplepėjo apie cechą Kasters Draive. Farai, aišku, apsidžiaugė tokia netikėta sėkme, nutarė dar pabaksnoti studentą, o šis galutinai praskydo – išpliurpė viską, ką žinojo. Faktus, kuriuos tu išpliurpsi, farams pakišiu aš, bet kas tuo patikės, jeigu gatvėse visi šauks apie mižnių Sančesą, nemokantį laikyti liežuvio už dantų? Pakrapštęs piniginę, surasiu ir liudininkų, kurie prisieks, jog savo akimis matė, kaip farai daužė tave nuovadoje, kaip dėstei jiems visas “Brolijos” paslaptis, bijodamas, kad elektros laido prie klyno neprijungtų.
Sančeso veidas papilkėjo.
- Tu to nepadarysi!
- Kodėl? – nustebo inkvizitorius, traukdamas iš kišenės mobilų telefoną.
- Kam ruošiesi skambinti?
- Žavingai panelei, sėdinčiai prie kompiuterio mano ofise ir laukiančiai komandos persiųsti bylą su kompromatu į policijos kompiuterį. – Bastjenas žvilgterėjo į laikrodį telefone. – Jeigu paskambinsiu tuojau pat, rezultato sulauksiu dar šiandien. Jau šį vakarą sostinėje prasidės toks narkobiznierių pogromas, kokio “Brolija” nepatyrė kelis dešimtmečius. Bosams tai nepatiks.
- Palauk, neskambink!
- Galiu ir neskambinti.
- Jeigu pasakysiu, kur galima surasti Ričį – atsikabinsi?
- Su farais aš nesibroliauju. – nė kiek nesumelavo inkvizitorius. – Kliudo, pagalius į ratus kaišioja, kas antras – mafijai dirba… Neturiu jokio noro lepinti jų tokiomis vertingomis dovanomis, nebent tu pats priverstum tai padaryti.
- Vadinasi, paleisi mane?
- Paglobosiu, kol akmenukus iš Ričio atgausiu, kad aliarmo nepakeltum, o paskui gali šiaušti į visas keturias puses.
Žaidimo taisyklės studentui pasirodė logiškos. Liko dar vienas neaiškumas.
- Kokios garantijos, kad neapmausi?
- Jokių. Teks manimi pasitikėti, vaiki.
- Tavim?!
Bastjenas siektelėjo telefono.
- Šunsnukis! Juk tai žmogžudystė! Paskambinęs, nužudysi mane!
Bastjenas nusijuokė.
- Pažiūrėk tu į jį, Bleikai. – atsisuko į svečią iš Marso. – Berniuką papiktino mano spaudimo metodai. Klausyk, sūneli, Melvilio patvoriuose ir landynėse kasdien nugaišta maždaug du šimtai tavo miltelių vartotojų. Kasdien, supranti? Paskaičiuok, kiek per metus susidaro. Su tavo sąžine aš šiknos nesišluostyčiau, todėl nelįsk prie maniškės. Pasirink, kas tau geriau, kol dar leidžiu pasirinkti. Vienas iš dviejų – arba padedi man atgauti akmenukus, arba “Brolijos” bosai jau rytoj ar poryt pavers tave pusmaišiu pašaro Melvilio Centrinio akvariumo piranijoms.
Kambaryje įsiviešpatavo mirtina tyla. Studentas piktai kramtė lūpą. Bastjenas žvelgė pašaipiomis akimis tai į jį, tai į Bleiką – pergalė!
- Įvarei tu mane į kampą, tėvai. – kapituliavo Sančesas sunkiai sunkiai atsidusęs.