Abejonė

Niekada neišmokau sapnuoti –
karuselė nakties per prasta.
Tėvas adatom siūdavo juoką,
kol budėdavau naktį viena.

Tyliai rėžiantis skiautę siuvėjas
vis užmigdavo dieną šalia,
bet jo peilis prieš žiemą pabėgo –
liko adata vaško sena.

Į save smigti leisčiau pavasariui,
kol nubalinta lapais dirva,
bet siuvėjas vėl liūdesį pakaria.
Gal tai sapnas, o gal aš – maža?..
Draugė