Buvau mažu vaiku dangaus žydrynės akimis,
Su garbanėlėmis šviesių plaukų, su vaikiškomis viltimis...

Po to tarsi perkūnas – maištinga paauglystė...
Norėjau būt paukščiu, pamot sparnu vaikystei...

Ir pagaliau – atėjo Ji... Jos niekas nekvietė, nelaukė!
Sujaukusi mintis, jausmus, suvėlus plaukus...
Žvaigždes pasėjus ežero dugne –
Rugpjūčio naktį – palietė mane!

Tai buvo Ji... Ir žmones Meile ją vadina.
Apipina dainom ar alkoholy paskandina...
Man ji tebuvo – netikėta ir nesuprasta,
Tyra, tik virpančiais pirštais liesta...
Po to laikinai pamiršta...

Tuomet gyvenau dėl savęs, kitiems, dėl kitų...
Kol vėl gegužio žiedlapių lietus
Išrinko vieną iš minios Visų –
Suteikęs Angelo balto sparnus
Ir dešimčiai metų sujungęs mus...
Tas gegužės 9-osios Lietus...

Tačiau ir žemėj pragaras yra...
O angelai juk negyvena pragare?
Tuomet ir apdegiau sparnus,
Kai lapkričio vėtros išskyrė mus...

Besparnis angelas esu –
Nes dar tikiu, dar gyvenu...
Dėl Jos... Tos tikros rugpjūčio nakties...
Sugrįžusios vėl, kad suteiktų vilties:
Vėlei virpančiais pirštais liestos:
Tik dabar su aistra  – dėl aistros...
Tačiau, deja,  uždraustos, pavogtos
Iš kitų mylinčių lūpų tokios pat aistros...

Besparnis Angelas esu – jau nebeskaudinu kitų,
Nebeliečiu savų ir svetimų žaizdų...
Dar gyvenu – ne dėl savęs, kiek dėl kitų...
Tačiau išlikti Angelu jau daros per sunku...

P.S.: Dievai pasakė man: „Apgailestaujame: bet mylimiems ir mylintiems mes tik suteikiame sparnus...“