Žinai,  ji kenčia – vysta, skilinėja,  plyšta,
Visai kaip oda – angelui sutrimitavus skausmą.
Nuskendę rūpesčiuose, rūškanai kaktas suraukę,
Per dieną pilką, bėgančią link vakaro palaukės,

Veidais išblyškusiais bejausmiai žmonės nuvilnija –
Pamėlę lūpos, purvas lapkričio ir lietūs.
Visai prieš sankryžą, vyriškis šlapias elgetauja,
Jam į kepurę krinta paskutinis lapas liepos,

O ji šakas plikas iškėlusi į dangų  žiūri ir nebelaukia nieko,
Varnos sūkuriuodamos pulkais nusklendžia link bažnyčios,
Nors saulė per lietaus užuolaidą neprasimušto šiandien,
Gal naktį vis tik prasigiedrys žvaigždėmis – nustojo lyti...




(pirmadienis)
2006 08 28